Emigranto ilgesys

O Lietuva brangi!
          Tu taip toli...
          Aš Tavo žalumos ilgiuos...
          Dabar tik dulkėmis prausiuos.
          Čia tiek daug dūmo, propagandos...
          Ir aš jau dūstu -
          Man stipriai širdį spaudžia.
          O taip Tave priglausčiau
          Ir nepaleisčiau...
          Aš pasiilgau Tavo paukščio -
          To paprasto plazdėjimo giružėj.
          Aš pasiilgau kalno aukščio,
          Nuo kurio galiu matyt naktužę,
          Žvaigždę apkabinti...
          Ir saulė pas mane kitokia -
          Ne tokia skaisti, ne tokia karšta...
          Ir ežeras kitoks - niūrus ir neturtingas.
          Oi, koks aš nelaimingas
          Aš pasiilgau Tavo gyvulio ir grybo...
          Čia pas mane tiktai pavojai tyko-
          Automobiliai, skudurai,
          Tušti ir tvaikūs plepalai...
          Aš taip norėčiau būti ten, kur Tu...
          Man duotum ranką ir bėgtume kartu -
          Dar kart aprėpčiau ąžuolą Stelmužės,
          Plaukiočiau Vištyty
          Ir išbučiuočiau raudoną Tavo Vytį...
          -Geltona, Žalia, Raudona!
          Pakėlęs galvą pasakyčiau -
          Saulę, mišką, kraują pamatyčiau...
          Jau šito skausmo aš pakelt nebegaliu...
          O, Lietuva, jaučiu - tiktai Tave Myliu!