Po parką...

Vaikštau po parką aš vienas,
              Mindau atgimstantį juodimą.
              Ir mano žingsnis kiekvienas -
              Tai mano būties įrodymas...

              Žmonių čia beveik nematyti,
              O jei pasitaiko - po vieną.
              Ir tie - vieniši, apkramtyti,
              Jau kentę gyvenimo sieną...

              Jie vaikšto nuleidę akis,
              Rankos lengvai tabaluoja,
              O galvos atrodo ims ir nukris.
              Pavargėlius kančios kamuoja...

              Nedžiugina jų širdies saulė,
              Nerūpi jiems grįžę čiulbūnai.
              Pavasaris jiems - tai apgaulė...
              Žmonės - pavargę klajūnai...