Kelionė

Aš daug keliauju. Bet tai buvo tokia kelionė, po kurios kažkas gyvenime turėjo keistis.
Tąkart viskas prasidėjo ant aukšto piliakalnio viršūnės. Ranka pasiekiamas stovėjo akmeninis dirbinys – aukuras. Priėjau prie pat – pajutau šiluma dvelkiančią praeities dvasią. Gera… Aplink žaliavo jau spėję suvešėti krūmai. Viskas pulsavo gyvybe. Šilti saulės spinduliai glostė veidą, rankas.
Pamačiau aštriais akmenim grįstą takelį, vedantį žemyn tankiai apaugusiu šlaitu. Įdomu. Žingsnis po žingsnio leidausi. Pasidaviau tai nenugalimai jėgai, viliojusiai mane. Traukusiai prie dar nepatirtų įspūdžių. Pakelėj buvo linksma. Svaigau iš malonumo skinti kuokštais gėles ir mėtyti jas paskui save. Neapsakomai smagus savęs išsiliejimo jausmas užliejo ardant skruzdėlyną. Na, kam jis reikalingas?! O kokia romantika sėdėti prie vėliau pamiršto neužgesinti laužo! (Juk reikėjo ir pasišildyti – kuo žemiau leidausi, tuo tamsiau ir šalčiau darėsi.) Laukinio džiaugsmo ar įsiučio apimta laužiau medžius ir krūmus. Trypiau gėles ir uogas. Gąsdinau gyvūnus. Grožėjausi, kaip ne be mano pagalbos iš medžio iškrito lizdas su jaunikliais. Pagaliau pasidarė visiškai tamsu. Nusileidau į pačią apačią.
Kita kalva, su saule spinduliuojančia viršūne (kaip aš jos pasiilgau!), buvo dvigubai aukštesnė ir statesnė, nei ta, nuo kurios taip linksmai leidausi.
Būtent dabar ir bandau išlipti iš savo gyvenimo duobės.