Išaušusį rytą labas sau

Kaip iš gyvenimo...
Sudužęs atspindžių stiklas.
Aš vis dar žeidžiu, žalojęs nekartą,
Pjaustytus sąžinės slenksčius.

Susilieja abi pusės,
Aplinkui angelų.
Juodų ir baltų sparnų,
Pakilęs aukštai krenti,
Lengvumo nepakėlęs.

Niekas nežino,
Niekas negirdi.
Kaip veidrodis krenta,
Manas, kitko ir tarp kitko.

Susirenkant veido tiesą,
Mozaika, nebutelio dektinėje.
Kad ryte kėlęs,
Aš sau labas pasakyčiau.

-Labas, čia AŠ

... Būtyje...

                      2009