Partizanų saulėlydis #4

Elžbieta persigręžusi stovėjo tarpduryje ir sunerimusiu veidu žiūrėjo į tolį. Taip lyg ir leido suprasti, jog svečių vizito ji nebuvo suplanavusi. Prie kreivai sukaltos būdos, girdėdamas dundesį,  aršiai lojo ir lakstė kiek pavytęs šunėkas. Sunkvežimis artėjo grėsmingai riaumodamas, kartkartėmis pritildamas ir vėl stipriai sugriaudėdamas. Moteris sutrikusiomis akimis pažvelgė į jaunuolius. Ji negali rizikuoti jiems leisti dabar pasilikti, nes vaikų ji neturėjo. O jeigu čia atvažiuoja sovietai, išgirdę gandus apie sprogimus ir šūvius miške? Jie atvažiuodavo ir anksčiau: tai papietauti, tai kokio „neužrašyto“ mokesčio pasiimti arba paprasčiausiai apžiūrėti aplinkos. O dabar pas ją du subrendę berniokai, kai vos prieš pusmetį neturėjo nei vieno. Žmogiškumo „raudonieji“ neturėjo: ims tardyti, mušti vaikus, o šie paveikti baimės viską ir išklos. Elžbieta sparčiai vaikščiojo pirmyn ir atgal bei murmėjo: „Į miškus išvaryti negalima... negalima... Siųsti pas Jogailą? Ne, ne... Negalima... “ Ji išpuolė laukan ir akimirką, dvi žiūrėjo į daržinę. „Šienas, šienas, šienas... ŠIENAS! ”- sušuko ji. “Bėkite ir užsikaskite šiene. “ Vaikinai susižvalgė ir kiek nerangiai tipeno daržinės link. Jie jautė, jog kojos ir net visas kūnas tapo tarsi guminiai. Nuovargis juos nepaprastai slėgė. Burnoje turėję vos keletą košės kąsnių, jie iš paskutiniųjų lipo kopėčiomis į antrą daržinės aukštą ir, minkštai atsigulę, apsikasinėjo šienu. Abu užsimerkė ir giliai kvėpavo. Netrukus į kiemą įdardėjo sunkvežimis, keldamas siaubingą triukšmą. Kajus gulėdamas nejučia užsnūdo, o Ąžuolas - įtempęs klausą ir įdelbęs akis į skylėtą stogą – klausėsi, kas vyksta kieme. Vaikinas suprato, jog iš tikrųjų atvažiavo sovietai. Jis stengėsi suprasti bent žodį, apie ką buvo kalbama kieme, tačiau pilvas, riaumodamas ne ką tyliau nei tas sunkvežimis, blaškė dėmesį. Susiėmęs už pilvo, dar labiau įtempė klausą ir „šifravo“ svetimą kalbėseną: atvykėliai aiškinosi, ką moteris žiną apie miške vykusius sprogimus. Ji teisinosi, jog ką tik grįžo iš miesto ir kaip įrodymą pateikė savo aprangą. Jie uždavė dar pora klausimų ir pasakė, jog einą apžiūrėti įvykio vietos. Vyriausiasis kalbėjo šiurkščiai ir piktai. Jis nepatikliai žvelgė į moterį, vis ieškodamas, ko paklausti, kad pamatytų jos dvejojimą. Deja, jis taip ir liko nieko nepešęs.
  Ąžuolas gulėjo visas įsitempęs ir atidžiai klausėsi. Jei būtų kilęs pavojus moteriai, jis neabejotinai būtų šokęs jai į pagalbą. Na, bent jau jo vidinis „aš“... Vaikinas pabandė kilstelėti ranką ar koją, tačiau jos buvo tarsi švininės. Padedamas paskutinių jėgų, jis užsivertė ant savęs gerą „guzą“ šieno ir lėtai užmerkė akis.
  Jogaila begrįžtąs namo pamatė, jog jo kieme – netikėti svečiai. Jis dar labiau sunerimo, kai išvydo po kiemą spėriai besisukančią žmonelę, kuri kareiviams tai pilstė po burnelę, tai kažką pasakojo... Elžbieta jau buvo pripratusi prie kareivių vizitų ir žinojo, kaip jiems įtikti, kaip užkalbėti dantį. Ji sukvietė visus į vidų – pietūs būsią tuoj gatavi. Tuo tarpu vyriokas įsuko į tankesnį eglyną ir stengėsi kuo tyliau pasitraukti nuo namų. Jis visados siaubingai sunerimdavo, kai jo kieme sukdavosi tie prakeiktieji, o jo žmona - būdavo viena namie. Jeigu jau dabar jis pats pasirodytų, tai įtrauktų ne tik ją, bet ir visus savo artimuosius į pavojų. „Būk stipri, mano meile“, - sušnibždėjo vyras, irdamasis per tankų eglyną. „Dievas su tavimi. “
  Begaudydamas kvapą, Jogaila pasiekė miško pakraštį. Dručkis jau buvo nuklampojęs gerus penkis kilometrus ir jautėsi ne ką geriau, nei vaikinai: pilve motoras, kojos guminės ir nepaprastai sunkios. Laukymėje stovėjo pirmieji vienkiemiai: mažytės trobelės, apsuptos pavieniui augančių plačiašakių klevų. Saulė jau leidosi vakarop, oranžine spalva nušviesdama lanku išpjautą miško pakraštį. Iki kelių suvešėjusioje žolėje knibždėjo įvairiausi vabalai, leisdami keisčiausius garsus. Iriantis per žolę, kojos su kiekvienu žingsniu vis sunkėjo ir vyras susvyravęs griuvo žemyn, veidu į pievą... Žolė kuteno veidą, tačiau kvepėjo nepaprastai skaniai. Būdamas jaunas, jis nuolatos gulėdavo pievoje, paskendęs jos kvapuose. Tik tos ramybės nepertraukdavo girdimi spartūs žingsniai. Būtent kaip nutiko dabar. Jogaila it negyvas gulėjo pievoje, sulaikęs kvėpavimą ir lėtai sekdamas lapu beropojančią boružę. Vyro ranka nuslydo krūtine žemyn, prie kairiosios šlaunies. Ten, prie odinio diržo, visados tvirtai laikės pririšta granata. Jogaila žinojo, jog pabėgti nebe sugebės, o būti sušaudytam sovietų begulint – tai didžiulis smūgis jo orumui, nors tai ir nebeturėtų prasmės.
  Žingsniai iš lėto artėjo prie gulinčiojo. Vyro veidą išpylė prakaitas, o iš nugaros dar kepinanti vakaro saulė – stiprino šį efektą. Jis apgraibomis palietė granatą ir ją suspaudė rankoje, lėtai nuimdamas nuo diržo ir įkišdamas nykštį į „žiedą“. Kokia jaudinanti scena: partizanas guli apimtas savo jaunystės nostalgijos, ką tik „susižadėjęs“ su mirtimi, liudijant jo paskutinei gyvenimo draugei – saulei, kuri tuoj nusileis, tik jam jau – visiems laikams. Tyliai ir ramiai nuo žingsnių čežanti žolė didino vyro viduje įtampą. Po kiekvieno žingsnio, jis pajausdavo kūne atsirandančius smarkius pulso tuksėjimus... Ir dar vienas... ir dar vienas... Jogaila jau mato kojų kontūrus, artėjančius jo veido link. Per žoles neatpažįsta kelnių, kurias mūvi sėlinantysis. „Duok Dieve, kad čia būtų savas“, - stipriai užsimerkęs, pagalvojo Jogaila. Po to šią mintį pakeitė malda: „Tėve mūsų, kursai esi danguje... “  Vyro akyse pradėjo blizgėti ašaros, kurios tryško pro stipriai sumerktas akis. „Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen. “ Jis, paskutinį kartą giliai įkvėpęs, jau buvo bepakyląs, kai išgirdo lengvutį ir tylų balsą, susimaišiusį su žolės čežėjimu: „Dėde, jūs gyvas? “ Jogaila vos nepaspringo iškvėpdamas tą sulaikytą orą ir lėtai ištraukė pirštą iš granatos žiedo. Apsivertęs ant nugaros pamatė berniuką. Jo akys buvo tokios mėlynos, jog atrodė, kad per skyles vaiko galvoje, jis žiūri į dangų. Šviesius, trumpai pakirptus plaukus lengvai vartė vėjas. Jis nusišypsojo savo mažyte, vaikiška šypsena ir ištiesė Jogailai ranką. Jis nesikibo, nes tiek sverdamas – būtų ją nutraukęs. Vaikas jį nuolat sekė akimis. Kiekvieną rankos mostą, kiekvieną mirksnį... Jis dar kartą pakartojo: „Dėde, jūs gyvas? “. Jogaila nežinojo, ką atsakyti. Sieloje jautėsi miręs, bet fiziškai – jis krutėjo. Vaikas stovėjo su sniego baltumo marškinukais ir pilkomis lininėmis kelnėmis. Po pievą jis lakstė basas.
- Ar tu angelas? – sutrikęs paklausė dručkis.
- Oi, ne. Tikrai ne. Matote, aš dar lakstau. Va, mano mamytė – tai angelas.
Dručkis tikėjosi, jog jis turi omenyje jos grožį. Bet kai vaikas paminėjo, kad jis dar laksto, o mama – angelas... Jį nukrėtė šiurpas.
- Sakyk, iš kur tu čia? – nusišypsojo vyriokas.
- Aš visą laiką pievytėje gulėjau. Tėtė pasakė, kad mamytę reikia nuprausti ir aprengti. Jai šiandien nepaprasta diena: ji susitiks su Dievuliu, - linksmai sukrykštavo.
- Aaa... – nutęsė dručkis. –Sakai, su Dievuliu. Na, taip. Jai šiandiena tikrai ypatinga. O gal žinai, kaip ji... na... velnias... pasiruošė šiai kelionei. Juk tu dar labai jaunas. Ir tavo mamytė tokia turėjo būti.
- Tėtė sakė, jog pikti dėdės vakar atvažiavo su „riaumojančiu slibinu“ ir atsivežė dovanų – kelionę pas Dievulį. Kadangi tėtės nebuvo namie, o kaimynai sakė, jog dėdės buvo išgėrę „birzgaliuko“ – jie mamytei iš karto dovaną ir atidavė.
  Jogaila nebegalėjo klausytis. Jam atrodė, jog dabar širdis yra perpinta su stora spyruokle ir ją nuolatos kažkas tampo... Iš jo akių vėl pradėjo kapsėti ašaros.
- Dėde, jūs neverkite. Mamytė ne bet kur juk išvyksta. O pas Dievulį. Jai ten bus labai gera ir ramu. Aš labai, labai džiaugiuosi dėl jos, - šypsojosi vaikas. Vyriokui nepaprastai graudu pasidarė dėl šio vaiko ir ta spyruoklė paširdžiuose – visai išprotėjo.
- Seniai tu čia? – tarstelėjo Jogaila.
- Ne, ne, ne, - išpyškino vaikas. - Tik kokią valandžiukę. Man taip patinka gulėti pievytėje. Ak, labai, labai... O dabar ir jus sutikau. Jūs toks juokingas. Jūsų skruostai – kaip minkštučiai krėslai.
  Vyriokas nuraudo, išgirdęs tokį komplimentą. Jam šis patiko. Nors viduje spyruoklė vis dar draskėsi, jo veide švytėjo šypsena.
- Sakyk, berniuk, o kuo tu vardu?
- Ak, dėde. Aš – Čarlis, - suplojo rankutėmis ir vieną ištiesė dručkiui.
Šį kartą vyriokas ją paėmė. Jis vaikų neturėjo ir nieko panašaus nebuvo jautęs: į jį tiesiog plūdo gerumas ir šiluma. Jį taip nustebino tas vaikiškas naivumas, kad jo paties problemos ir dabartinė situacija – atrodė tokios menkavertės. Jogaila pasijuto toks lengvas ir jo nuovargis tarsi nupūtus dingo.
- Labai malonu Čarli. Aš – Jogaila.
-Ak, ak, ak... Jūs tas dėdė, apie kurį mama tiek daug kalbėdavo. Kai jūs valdėte Lietuvą, susijungėte su kmynais lenkais.
- Kmynais? – nusikvatojo dručkis.
-Taip, kmynais. Mamytė juos taip vadino, nes jie mažyčiai ir apkartino mūsų gyvenimą.
  Vyriokas pradėjo dar garsiau juoktis. Vaikas į jį žiūrėjo keistomis akimis ir nejučia pats pradėjo klegėti Jie susėdę taip ilgai juokėsi, jog net nepastebėjo, kad jau beveik naktis. Iki vaiko namų buvo geras puskilometris ir dručkis paragino jį bėgti namo. Tačiau per visą laukymę nuaidėjo toks skardus riksmas, jog net Jogaila pritūpė...  Vaikas tik sukuždėjo: „Ak, tai teta Uršulė... “