Nebaigtas filmo scenarijus

Įrėminta vėsios nakties tylos, apšviesta gatvės žibintų, sankryžos viduryje šoka pora. Jiedu šoka susiglaudę, nerūpestingai, be muzikos, ir jų netrukdo svetimos melodijos, kurios skamba iš kažkur kita gatve važiuojančių automobilių. Jos pirštai, pakišti po dygiu megztiniu, maloniai čiuožia jo nugara. Jis švelniai spusteli jos liemenį, vesdamas į kitą judesį. Abudu šypteli, kai akys susitinka.
      Kokia ji graži. – – –
      Jo akys irgi turi pilkšvą atspalvį. – – –
      Graži ir nekvaila. – – –
      Gražus, nes prijaukintas. – – –
      Jei viskas taip gerai, kažkas artimiausiu metu turėtų tai sugadinti. – – –
      Šįkart viskas bus tobula ir be kliūčių. – – –
      Ji įsikniaubia jam į petį, o jis nusuka akis. Ir šioje jaukioje tamsoje iš jos sodrių lūpų išsiveržia drąsūs, žibintų apšviečiami žodžiai:
      – Noriu vyno.

      Mato kambarys, vakaras. Matas supasi ant kėdės, skaitydamas istorijos konspektus. Supasi, nes pavargo nuo skaitymo ir pernelyg aštriai jaučia savo kūno ribas. Ant stalo trys obuolių graužtukai, jau apsitaškavę rudomis dėmėmis. Pro šiek tiek pakeltus roletus Matas stebi tokias pat dėmes už lango ir istorijos datos jam tampa nebesvarbios. Jį nustebina ši mintis: ar jis pats pastebėjo, kuomet mokslai pasidarė nesvarbūs?.. Šiam vakarui užteks? Darom pertrauką. Reikia kurią nors dieną išsiurbti dulkes kambaryje. Pavargusios akys atsainiai žvalgosi aplink. Roletai. Obuoliai. Matas numeta konspektus ant stalo, pasirąžo, tarsi po gilaus miego, paima lėkštę su graužtukais ir išeina iš kambario. Šviesa užgęsta, keturios sienos nugrimzta į savo įprastą būvį.
      Pakeliui į virtuvę jį sustabdo šūksnis. Regis, tik Matui išėjus iš savo kambario mama prisimena, jog jis namie. Jos šūksniai visad netikėti ir nupurtantys. Matas nieko neatsako, nuneša lėkštę į virtuvę, mechaniškai atidaro dureles po kriaukle ir išmeta rudus graužtukus į tokiais pat graužtukais padvelkiančią šiukšlių dėžę. Mama pakartoja iš savo kambario:
      – Matuk, ateik, nagi!
      Įžengęs į mamos kambarį, jis išvysta ją sėdinčią prie veidrodžio. Mama, tu taip meiliai mane šauki, bet taip garsiai... Šių žodžių jis neištaria, tik atsistoja už jos nugaros, įrėmęs delnus į kėdės atramą, ir pažvelgia į gražius, ugninius mamos plaukus, tuomet į mamos akis, laukdamas, kol ji prabils. Namie Matas visuomet tylus ir kategoriškas, t. y. vengia dirbti namų ruošos darbus ir nesišneka netgi kalbinamas.
      – Matuk, aš šiąnakt su mergaitėm pasibūsiu, – gražindamasi prieš veidrodį, taria mama. Mergaitėmis ji vadina savo koleges iš darbo arba drauges iš mokyklos ar universiteto laikų. – Grįšiu vėlai. Tu pabūsi čia vienas, gerai? Tik neatidaryk durų nepažįstamiems ir eik miegoti laiku.
      – Gerai, – atsako Matas ir žengia žingsnį tėčio drabužių spintos link. – Kada grįš tėtis?
      Atidaro dureles, tikrindamas, ar nėra kokių pokyčių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas tvarkingai sukabinta arba išdėliota savo vietose, tačiau tuomet į akis krenta bet kaip išmėtyti tušti permatomi maišeliai, kojinės, diržai. Išmėtyta ne taip, kaip Matas matė paskutinį sykį, todėl jis nusiramina.
      – Nežinau, turbūt darbe, – ištaria mama, prikišusi veidą prie stiklo.
      – Kas darbe?
      Kaipgi vis dėlto negražu, kai moteris prisiploja prie veidrodžio, primerkusi vieną ir plačiai plačiai atmerkusi kitą akį, kad būtų patogiau riesti blakstienas. Argi su ja galima tuo metu kalbėtis?
      – Matuk, ko tu klausi? – nesuprasdama klausimo, susiraukia mama.
      – Klausiu, kada grįš tėtis, ar tau nesvarbu, kada jis grįš? – pakartoja klausimą Matas, atsiremdamas į sieną.
      Mama akimis seka sūnaus veiksmus, kurie trumpam išstumia mintis apie pasibuvimą su mergaitėmis.
      – Man pasigirdo, kad klausi, kur jis. Nežinau, turbūt jau pakeliui. Paskambink jam, – mama pakyla nuo kėdės ir kažką įsimeta į rankinuką.
      – Nekelia ragelio, – taria Matas.
      – Vadinasi, važiuoja namo, – ji apkloja Matą susirūpinusiu žvilgsniu, bet, sutikusi jo akis, nusiramina ir nusišypso. – Na, eime, užrakinsi paskui mane duris.
      Matas kambaryje išjungia šviesą.
      Ir mama nužingsniuoja koridoriumi į prieškambarį, uždega šviesą, apsiauna batus, Matas stebi ją, paduoda paltą, pirštines, žiūri, kaip ji paskutinį kartą žvilgteli į veidrodį ir pasitaiso šukuoseną, Matas pabučiuoja mamą į žandą ir atidaro jai duris.
      – Iki, Matuk. Neatidaryk durų nepažįstamiems!
      – Iki, – Matas užsirakina ir užgesina prieškambaryje šviesą.

      Vaikinas leidžia sau garsiai atkimšti vyno butelį, naudodamasis šveicariškame peiliuke esančiu atidarytuvu, butelį įrėmęs į grindis bei suspaudęs pėdų šonais. Jo panelė kitame kambaryje guli lovoje prie nešiojamojo kompiuterio, taigi atkemšamo butelio garsas, nuaidėjęs virtuvėje, nieko nesutrikdo. Baltas pusiau saldus. Vaikinas įpila vyno į taures, tuomet išima iš šaldytuvo plaktos grietinėlės flakonėlį ir užpurškia jos ant vyno. Sekundę padvejojęs, prisipurškia grietinėlės pilną burną. Malonumas.
      Jis grįžta į tamsoje skendintį kambarį pas savo merginą ir įteikia jai taurę. Mergina linksmai sukikena. Tostas be žodžių, toliau bučinys. Kompiuterio ekranas blausiai apšviečia jų veidus ir vieną kambario sieną.
      Pora žiūri filmą anglų kalba. Po kurio laiko vaikinas sustabdo vaizdą ekrane.
      – Pala, paaiškink man, kas dabar vyksta. Truputį nebepagaunu. Ką tas čiūvas ką tik pasakė? – jis susidomėjęs gurkšteli vyno.
      – Mažiau šnekėk ir viską suprasi. Ir šiaip ten viskas vėliau paaiškės, – mergina meiliai nusišypso.
      Kai filmas vėl įjungiamas, vaikinas įdėmiai stebi savo panelę. Žiūrėti filmą buvo jos idėja. Mergina paspaudžia pauzę.
      – Žinai, ką dabar pagalvojau? – taria ji.
      Vaikinas pasiruošia bučiniui.
      – Ar atkreipei dėmesį į tai, kad šis filmas blogai baigiasi? – mergina atsisukusi pažvelgia jam į akis.
      Vaikinui tai truputį netikėtas posūkis. Kaip įdomiai ji šokinėja nuo vieno svarbaus dalyko prie kito.
      – Neatkreipiau, nes dar nemačiau pabaigos, – šypteli jis.
      – Jis baigiasi nelaimingai. Pamaniau, kad jeigu filmas baigiasi nelaimingai, reiškias jis nebaigtas. Juk istorija visada baigiasi laimingai, tiesiog filmas neparodo pilno vaizdo, – mergina žiūri vaikinui į akis, tarsi lauktų patvirtinimo.
      – O jeigu žmogus miršta?
      Regis, mergina kurį laiką mąstė apie šį dalyką ir netgi spėjo mintyse suregzti ištisus sakinius, kad jais paremtų savo idėjas.
      – Priklauso nuo to, ar tas žmogus buvo laimingas ar nelaimingas. Jeigu nelaimingas, tai istorija dėl to ir būna laiminga, kad jis paliko šį pasaulį, – paaiškina ji.
      – A, tai va kokia tavo logika, – vaikinas susidomi šia tema. – O jeigu tas žmogus buvo laimingas?
      – O jeigu laimingas, tada istorijos grožis yra tame, kaip aplinkiniai žmonės permąsto savo požiūrį į gyvenimą po jo mirties. Skamba kaip patosas, bet taip juk ir yra.
      – Grožis ir laimė yra abstrakcijos, subjektyvu, – vaikinas perbraukia pirštais per merginos plaukus.
      – Esmė yra tame, kad nelaimė, pavaizduota filmo pabaigoje, visuomet sukelia filmo veikėjams ir žiūrovams norą pakeisti situaciją į gera. Jeigu simpatiškas herojus miršta, o blogiukas lieka gyvas, mes norime tokią situaciją pakeisti. Būtent dėl to atsiradusio noro istorija ir yra laiminga, – atrodo, kad ši idėja tiesiog pasiglemžė merginą. – Juk, galų gale, mūsų pasaulis gerėja. Vadinasi, vis daugiau žmonių stengiasi kažką pakeisti, realizuoti savo idėjas ir norus.
      Mergina mirkteli vaikinui.
      – Bet čia dar klausimas, ar žmonės būtų tokie geri, jei visi filmai būtų su laimingom pabaigom, – išsako savo pastebėjimą vaikinas. – Gėris užknistų.
      – Na, taip, kartais reikia nelaimingų pabaigų, antraip mes priprastume prie to, kad viskas gerai ir nesistengtume nieko patobulinti, – taria mergina.
      – Aš manau, kad šią idėją gadina egzistuojantis menininkų polinkis sukti filmus ar rašyti knygas nelaimingomis pabaigomis. Paplitusi idėja, jog kūrinys, pasibaigiantis laimingai, yra banalus, – vaikinui tai tarsi savaime suprantamas dalykas, keista, kad štai dabar jie apie tai šneka, niekas jo apie tai anksčiau neklausdavo.
      – Taip, mene yra tokia mada. Panašiai kaip vartoti kuo daugiau slengo dialoguose, nors nuo to jie tik nenatūralesni atrodo. Arba rašytojų slapyvardžiai su prancūziškais žodžiais juose, – panelė gurkšteli vyno. – Tačiau iš tiesų visa tai tik kičas.
      – Arba tas pats su neeiliuotais eilėraščiais.
      – O man neeiliuoti eilėraščiai patinka. Juk svarbiausia ne rimas, o ritmas, – taria mergina.
      – O man tu patinki, – prisiglaudžia prie jos vaikinas.
      Jie toliau geria vyną, vaikinas apsikabinęs panelę per pečius.
      – Mane dar erzina, – taria mergina, žiūrėdama į sieną ir bandydama surasti tinkamus žodžius, – tas bepramiškas fragmentiškumas šiuolaikinėje prozoje. Nėra jokių sąryšių tarp atskirų padrikų epizodų, veikėjai irgi padriki ir fragmentiški, nes jų charakteriai popieriniai, neišplėtoti. Rašytojas parenka tokius įvykius ir dialogus, kurie turbūt daug ką reiškia jam pačiam, bet nieko nepasako skaitytojams. Viskas taip užkoduota, kad niekas nesupranta, jog čia kodas ir jį reikia nulaužti.
      Vaikinas atpažįsta panelės žvilgsnį, nors seniai tokio nematė. Kai kitame žmoguje pamatai kažką artimo arba gąsdinančio, staiga gimsta stiprus noras juo rūpintis. Vaikinas stipriau apkabina panelę, nes akimirką atrodo, kad ją praranda.
      – O kas atsitiko, tu skaitei kažkokią blogą knygą pastaruoju metu, ar ką? Kodėl apie tai prabilai? – paklausia vaikinas.
      Jis nutraukia panelės mintis ir ji išsigąsta, suvokusi, kaip kvailai turėjo skambėti jos staiga pasipylusios ilgos replikos apie meną.
      – Nežinau, – kaltai nusišypso mergina.
      Šypsena tampa valiūkiška.
      – Išjunk filmą, – taria ji tyliai.
      Jiedu bučiuojasi.
      Kodėl ji pradėjo šią temą? Estetiniai pokalbiai, estetinė veikla. Bet kokia istorija baigiasi laimingai. Gal ji viską norėjo suvesti į tai, jog jos ankstesni santykiai baigėsi laimingai, nes ji rado mane? – – –
      Vaikinas nori, kad jo panelė tai ištartų balsu. Jis lėtai ir švelniai glosto jos odą. Ji murkdama išlenkia nugarą.
      – Atneši dar vyno? – tyliai paklausia ji.
      Butelis jau tuščias. Ji neištarė to, ką jis norėjo išgirsti. Vaikinas įsižeidžia, bet to neparodo. Iš pradžių jis netgi nesupranta, kodėl įsižeidė. Tiesiog apie literatūrą jai pasakojo visai kitas vaikinas ir padarė tokį įspūdį, kokio jis niekada negalėtų jai padaryti. Dabar jis vėl tai prisiminė.

      Matas atmerkia akis ir išgirsta šiurenimus koridoriuje, tuomet iššoka iš lovos ir išbėga iš kambario. Vėlyva naktis, pėdoms šalta tipenant parketu. Koridoriuje stovi Mato motina, už jos nugaros užsidaro durys.
      – Kas ten buvo? – paklausia Matas, pripuolęs prie durų.
      Tuo metu suklumpa jo mama, jis šoka atgal prie jos. Išdvisęs mamos kvepalų aromatas susimaišo su nakties šalčiu ir blausiom šviesom, įslinkusiom į butą pro virtuvės langą. Jos plaukai negražūs, pablukę, akys pavargusios. Matas nuveda motiną į vonios kambarį. Ko gero, pasibuvimas su mergaitėmis buvo vėl gerokai atmieštas brendžiu. Šypsena. Ryte mama atsiprašys, todėl Matas ant jos nepyksta. Palaiminga naktis nutildo klykiančius dienos rūpesčius. Jis užeina į tėvų miegamąjį ir, atitraukęs užuolaidą, pažiūri pro langą. Nuvažiuojantis taksi. Kažkas išėjo pro duris, kai Matas išbėgo iš savo kambario. Jis nusigręžia nuo lango, atidaro tėčio drabužių spintą. Tuščia.
      – Mama, tėtis išėjo, – sušunka Matas, išbėgęs į koridorių, tuomet nugara atsiremia į vonios kambario, iš kurio sklinda bėgančio vandens garsai, duris.
      Niekas nebėga paskui tuščia gatve nuvažiuojantį geltoną taksi. Matas pyksta ant tėvų, nors mama ryte atsiprašys. Jo galvą okupuoja mintys apie negražią, nesuprantamą ateitį. Jis pasiryžta rytoj pat išsiurbti dulkes namuose, viską išvalyti ir sutvarkyti, tada nueina į tėvų miegamąjį, išjungia šviesą ir susirango tuščioje tėčio drabužių spintoje.

      Vaikinas stovi priešais veidrodį. Už jo nugaros verkianti mergina.
      – Nepalik manęs, prašau, – delnai įremti į veidą, ašaros rieda jos riešais.
      Vaikinas nenori būti vienu metu laimingas su savo mergina ir nelaimingas su savo motina. Išėjo tėvas, išeina ir jis. Paralelė. O gal cikliškumas? Reikia išspręsti problemas šeimoje. Jis lieka su ta, kuri silpnesnė. Vaikinas atsisuka ir nužvelgia savo panelę.
      Ji svaiginanti tarsi vasara, ji atsigaus. – – –
      Ar aš privalau tai ištverti? – – –
      Ar aš galiu pasielgti kitaip? – – –
      Poelgio nesuprantamybė smaugia mano kaltės jausmą. – – –
      Mergina žiūri, kaip veidrodyje vaikinas pasitaiso žalsvus marškinius trumpomis rankovėmis su kišenėle kairėje.
      – O žinai, kas juokingiausia? – jis vaikiškai nusišypso, patapšnojęs per kišenėlę. – Kad visi galvoja, jog ji iš dešinės.