Felomena ( I skyrius)

Kūdikio verksmas aidėjo šaltos žiemos naktyje vidury juodo miško, kurį apšvietė tik mėnulis. Moteris trumpais juodais plaukais ir smaragdo akimis instinktyviau apglėbė mažylę.

‒ Nesitikėk, kad aš tau ją atiduosiu! 

 Žmogus, su kuriuo kalbėjosi moteris, šyptelėjo, o kūdikis pradėjo dar labiau verkti.

‒ Aš ir nesitikiu, o žinau, kad tu šiandien jos neteksi, ‒ linksmai atsake vyriškis.

Šiek tiek išsigandusi moteris bandė padėti jam suprasti:

‒ Flajau, kaip gali šitaip su ja pasielgti, ‒ moters skruostas prisiglaudė prie kūdikio galvelės tarsi ramindama, ‒ ji mūsų visų Viltis ir tu tai žinai. Ji juk de Mutiana! Ji Aldžio dukra!

Vyro lūpos persikreipė:

‒ Tu! Kaip tu gali kalbėti tokias melagystes?! Man Bena viską papasakojo apie Verdenosą! Tu žaidei su manim ir Aldžiu, bet aš pasidaviau, nes patikėjau, kad.. Tu jį myli taip pat, kaip.. Šiukšlė, štai kas tu! Džiaugiuosi, kad Aldis nespėjo to pamatyti, ar sužinoti apie tai.

Moteris stovėjo apstulbusi. Jos baltas kaip kreida veidas dar labiau išblyško, o akių smaragdinis žėresys  pradėjo gesti.

‒ Tu.. patikėjai ja.. o ne man..

Greiti žingsniai nutraukė pokalbį. Į laukymę įžengė aštuoni vyrai apsisiautę pilkais apsiaustais pradėjo eiti link jų. Išsigandusi, kad laiko liko mažai, moteris pradėjo nervintis:

‒ Flajau, tučtuojau atsipeikėk ir paklausyk manęs! Ji Aldžio dukra niekieno kito! Pažiūrėk į jos juodus plaukus ir juodas akis!

Vyras trumpam susimąstė, kad mergaite tikrai šiek tiek panaši į Aldį. Bet jis buvo per daug užsispyręs, kad padaręs sprendimą, tiek daug svarstytą, imtų abejoti. Per daug įkalčių prieš Gundą.

‒ Tai nieko nekeičia, kad ji šiek tiek primena Aldeviną. Ji, tau padėjus, gali keisti išvaizdą.

‒ Aš nebeturiu jokių galių, Flajau! ‒ tarsi mažam vaikui aiškino susierzinusi Gunda. ‒  Negi tau niekas nepranešė apie tai? Felai aš atidaviau visas jėgas ir galias..

‒ Nutilk!!! ‒ davė ženklą ką tik priėjusiems vyrams apsupti moterį, o arčiausiai stovinčiam tarė, ‒ Andai, sukviesk Tarybą,  ... šią moterį  kol kas užmigdyk, o vaiką duok man.

Jaunuolis, kuri vadino Andu, buvo de Mutianu „dešinioji ranka“. Iš pradžių tarnavęs Aldevinui vyresniajam, vėliau jaunesniajam. Šiuo metu tarnauja antrajam Aldevino vyresniojo sūnui Flajui. Niekas negalėjo pasakyti kiek jam metų, kadangi jo išvaizda per pastaruosius septyniasdešimt metų nepasikeitė ir niekas negalėjo pasakyti iš kur jis atsirado. Sklido gandai, kad jis pusiau demonas, pusiau žmogus ir pradėjo tarnauti de Mutianoms nuo tada, kai miestelio žmonės, kuriame Andas slėpėsi bandė jį sugauti ir sudeginti, nes demonai bijo tik ugnies. Lemiamą akimirką pasirodė Aldevinas vyresnysis ir išgelbėjo jam gyvybę, tada Andas prisiekė ištikimai tarnauti Aldevinui de Mutianai. Tokie jau tie demonai ‒  ką prisiekia to ir laikosi. Bet jei pažadą sulaužo jiems atrodo, jau geriau mirti, nei gyventi negarbėje.

  Andas priėjo prie moters uždėjo šiltą ranką ant moters viršugalvio, bet ji pabandė ištrūkti, deja jai pradėjo linkti keliai, akys ‒  merktis ir dar sugebėjo ištarti:

‒ Andi.. vaikas...

Andas paėmęs ant rankų Gundą, spėjo užmigdyti ir mergaitę, bet prieš jai užmiegant, jis spėjo pamatyti jos akis ir perduodamas ją šeimininkui tarė:

‒ Jos akys juodos ir gilios, o smaragdas slepiasi dar giliau.. Ji paveldės viską iš kūrėjų, ir dar daugiau laikui bėgant. Gunda gali būti teisi ‒ ji gali būti mūsų Viltis.

Tarsi Andas būtų kalbėjęs su savim. Nelaukęs šeimininko pritarimo arba paneigimo tarnas išnyko. Flajus liepė kitiems grįžti kartu su Andu, o pats liko stovėti kur stovėjęs. Tarsi pasiduodamas, suklupo, bet galvą vis dar laikė pakėlęs ir toliau žiūrėjo į mėnulį tarsi laukdamas patarimo ir tada pirmą kartą atidžiau apžiūrėjo miegančią būtybę ant jo rankų.

‒ Aldi, kuo man tikėti? ‒ akyse pradėjo kauptis ašaros ir jis pirmą kartą po brolio mirties leido sau pajusti palengvėjimą ir trumpą ramybę.