Jai

Ar Jis dar nuplaus Tavo ašarą rėžiančią skruostą,
Ar kada dar pavyks Jam tave apkabinti?
Kiek beliko vilties, kad aimanas verksmo užuostų,
Kai numiręs lietus po lašelį kris iš dangaus, norėdamas visą save atiduoti.

Kas pabaigs Jus abu, tiek pat aišku kaip niekam,
Ko galėtų pritrūkti šakotis, ko gal būtų per daug?
Ar galėtų kas plunksną išdrožti, kad ši pasaka virstų į tiesą,
“Kam to reikia? ” - paklaus. Tu tik džiaukis, kol turi kam nukristi, Lietau.

Kaip jau tūkstantį kartų po visą ar puse kartojo:
“Nebarstyk savo ašarų, kur nieko nėra pasodinta”,
Tau ne kartą, o gal ir daugiau, riteriai neš turtų turtus. Štai, jau jie atjojo,
O kas dėl ašarų.. Tas, kuris vertas jų, niekada Tavęs neprivers to daryti..

Taip, taip, mylimoji, leisk lietui lyti.
Jo tiek daug išsibarstė, deja, tik keli lašai tegali Tavo šypseną liesti,
Saugok lietų, jeigu jauti, kad jo gali pritrūkti,
Saugok, nes be tavo žiedų,  jam likimo vienintelis kelias - “išdžiūti”.