Niekada nemaniau, kad ji mane paliks

Niekada nemaniau, kad mane paliks. Visą laiką man atrodė, kad mes esam skirti vienas kitam. Pagal horoskopus mes tikom, pagal charakterį tikom, netgi muzika, filmai, pomėgiai tokie patys mus traukė.
Jis pažiūrėjo į jos nuotrauką. Graži, šviesių plaukų, rudų akių, šiek tiek kampuota nosim mergina žvelgė iš nuotraukos į vaikiną. Jis vos šyptelėjo prisiminęs, kad ji pergyvendavo dėl savo nosies, raukydavosi žvelgdama į veidrodį, o jis ją nuramindavo: “Aš nesu idealus, o tu esi, aš neturiu tokios nosies…”
Vaikinas pasūkiojo nuotrauką rankose ir metė į sieną. Nėra tavęs ir man nereikia prisiminimų, nėra svajų ir nereikia atieties planų. Nereikia nieko, kas su tavim buvo kurta, svajota, planuota ir suplanuota.
Gali būti, kad jis geresnis. Ne “gali”, o taip ir yra. Dešimt metų išėjo per niek, o gal visą tai į gerą…. Gal ji nebuvo verta tavęs, tavęs viso.  Ji tau atvėrė tikras  duris. Paliko. Paliko gerą patirtį tau…
Ji išėjo nieko nepaaiškinus.
Ji paskambino po savaitės. Verkė. Prašė atleisti ir neteisti. Maldavo grįžti pas jį. Jai skirtąjį
“Žinai, aš ištikrųjų klydau. Tai aš esu idealus, o tu ne…” – atsakiau jai. Niekada nemaniau, kad esu toks stiprus.
Gali būti, kad po minutės pasigailėsiu ištartų žodžių. Pasigailėsiu jos ir norėsiu įsileist ją atgal. Gali būti, kad po minutės rankoje spausiu telefoną ir rinksiu jos numerį. Juk ji klydo. Klysta visi…
Gali būti, kad po minutės pirštuose smilks cigaretė. GAli būti, kad joje rasiu ramybę…
Niekada nemaniau, kad ji mane paliks.