***

Kai noris užmerkti akis
Tu vis grįžti...
Ir kai užgęsta paskutinė viltis
Tu uždegi naują širdy...

Ir kai baltam kambary
Sienom varva naktis,
O už lango sau tyliai
Barbena sidabro lietus,

Tada, pagaliau, ir tu supranti,
Kodėl nebenoriu kovoti daugiau,
Ir dabar žinau aš tikrai,
Kad leisi užmigti kietai...

Bet jau bijau užsimerkt,
Nebeišvysiu juk niekad tavęs,
Ir klausiu savęs ką daryt,
Dar noriu tiek daug pamatyt...


Rodos nelaimes barsčiau, ten kur žengiau
Ir skausmą tik palikau josios širdy,
Galėčiau išeit iš kur nebegrižt,
Bet skausmas juk sielvartą priglausti turės...

Sunku čia kvėpuot, liūdėt ir svajot,
Bet sieloj šukes nešiot man lengviau,
Nei žinot, kad kraujuot niekada nenustos
Jos širdis krištolinė, kuri saugo mane.

Noriu, kad ilgai dar dainuotum linksma
Ir saulės vėjy šoktum svajingai,
Tad prisiglausiu arčiau, pastovėsiu šalia
Ir ilgai nepaleisiu, kol išeisi viena...