Iki kitų Vėlinių

Buvo Vėlinės. Kaip tik tos dienos Julija nemėgo.
Dažniausiai užsidarydavo viena tamsiame viduramžių stiliaus kambarėlyje be langų ir mintimis perbėgdavo gyvenimą. Atsiribojimas nuo visų buvo ta gyvenimo pusė, kurią moteris dar šiek tiek pakentė.
Šiandien, kaip lygiai prieš vienerius, dvejus ar dešimt metų, Julija uždarė sunkias metalines duris. Jų girgždesys ją nervino. Moteris pastovėjo minutę kitą, paskui apsisuko ir nuėjo prie kolekcijos. Susirado mėgstamiausią Mocarto plokštelę. Netrukus kambarys prisipildė tokios nuotaikos, kokia ją lydėdavo per kiekvienas Vėlines. Slogiai džiaugsminga. Julija uždegusi kelias žvakes sustatė ant stalo. Jas išdėstė kryžiaus forma ir tai buvo keista net jai pačiai, kadangi anksčiau žvakes nerūpestingai sudėliodavo į vieną eilę.
Julija atsisėdo į minkštą prabangų veliūro krėslą ir užsimerkė. Mama, tėtis, tetulė, laidotuvės. Ji verkė, akys buvo sausos. Viskas lyg vakar - vaikystė, ežeras šalia namo, medinis arkliukas su tikrais tėvo pagamintais karčiais, tylus mamos juokas. Julijai trūko visko, ką prarijo dangus. Bet kartu moteris jautėsi laiminga - likimas greitu metu jai žadėjo tą patį. Tuomet, kai ji piktdžiugiškai pagalvojo, kad tinkamas laikas išeiti, už durų pasigirdo jos vaikų juokas.
Nieko gero, mąstė Julija, nieko gero. Mintys tokios žudančios. Jos bet kurią akimirką galėjo praryti Juliją kartu su jos netinkamu gyvenimu ir sumedėjusiais jausmais. Tik kartais nušvisdavo ilgesinga Vėlinių šypsena, kasmet vis retesnė ir retesnė.
Julija atsistojo, užpūtė kryžiaus forma sustatytas žvakes, išjungė muziką ir išeidama atsisveikino.