Mano medis...

  Vieną rytą, kai saulė dar tik buvo pradėjusi lipti iš savo patalų, aš atsikėliau. Apsirengiau laisvutę savo suknelę, ir nulėkiau link savo ištikimo draugo-ąžuolo, stovinčio netoli mano namų esančio miško. Bėgau rasota žole link savo medžio - savo vaikystės prisiminimų...
  Tas medis man buvo toks artimas... Atsimenu, kai mama atvesdavo mane čia pasiklausyti paukštelių čiulbėjimo ir lapelių ošimo... Atsimenu, kai atbėgusi viena pradėdavau lupti medžio žievelę... Kartais savo mažomis rankutėmis rinkdavau nukritusiu lapus ir nešdavau mamai namo, kad pagyrusi mane, ji tuos lapelius padėtų kygon ir sudžiovintų. Tas medis matė tiek daug - matė karčias mano ašaras, kai man būdavo liūdna ir be galo skaudu. Mano medis matė džiaugsmą - kai atbėgsi link jo apkabindavau jo kamieną ir pradėdavau juoktis.
  Netgi savo pirmąjį gyvūnėlį mes palaidojome prie šio medžio... Tas medis matė mano pirmąjį bučinį - tokį tyrą ir vaikiškai naivų. Kiek vėliau jis matė kitus mano bučinius - tačiau jau ne tokius vaikiškus... Matė jis viską.
  Netgi išvažiavusi iš savo gimtųjų namų aš vis prisimindavau tą medį ir vis stengdavausi perduoti jamsavo meilę...
  Ir ta nepaprastą rytą, kai aš grįžau namo - kai pramerkusi akis bėgau link savo medžio per rasotas pievas aš jutau kažką negero... Aš jutau, kad žingsniai bėgant link medžio tampa vis lėtesni ir vangesni... Aš nebenorėjau bėgti link jo, aš norėjau bėgti atgal, nes bijojau pamatyti kažką nenusakomą...
    Sustojau... Apsidairiau... Gal aš atsidūriau ne toje vietoje, kur stovėjo mano medis? Jo nėra... Kodėl? O Dieve, medžio nebėra... Liko tik aplaupytas kelmas, įkūnijęs mano vaikystę, jaunystę, džiaugmą ir liūdesį... Ir kodėl? Kodėl miršta būtent tie, kuriuos mes mylim? Kodėl palaužiami tie, kuriais mes tikim? Kodėl nebesusitinkam tų, kuriuos norim susitikti?Kodėl?
   
          Kodėl?