Partizanų saulėlydis. #1

-Patikrink, ar tvirtai įtempei vielą. Visą rytą spyglius galandau ir net duonos kriaukšlelės atsisakyti teko, kad tik greičiau pabaigčiau darbą. Dieve, kad tiems velniams jos vidurius išdraskytų.
-Nusiramink. Tris kartus patikrinau. Jau kai klius, tai visomis klišėmis nueis. Jeigu visa banda ieškos, tai gali planas ir neišdegti, tačiau jei tik keletas tebus-viskas pavyks.
-Tikiuosi. Lipk lauk. Reikia grįžti į postą. Jeigu ir ant pietų nespėsiu-nusigriaušiu ranką.
-Tau jos dar prireiks, -suprunkštė vaikinukas.
    Vaikinai lėtai žingsniavo miško taku. Saulė paguodžiančiai žaidė tarp medžių šakų ir brėkštantis rytas taip maloniai paruošė jų sielas naujai dienai.
-Gali nusimatyti karšta diena, -tarstelėjo vienas.
-Tai jau... Jos kas dieną vis karštėja. Sovietai sustiprino spaudimą, žmonės prigrasinti valdžios apleidžia mus ir pačių mūsų vis mažėja... Reikės ir man viską mesti. Dorotėja manęs namie laukia. Taip gera būdavo pas ją ant šieno... Tik mes dviese...
-Na jau, na jau... -gūžtelėjo pečiais antrasis. - Tik nereikia čia psichozių. Ar mirti ruošiesi?  Nei ta Dorotėja kur pabėgs, nei tą šieną karvės valios visą suėsti. Blogiausiu atveju-ant grindų net smagiau.
-Durnelis, - suprunkštė ir nikstelėjo į petį. -Lyg tavęs paties namie niekas nelaukia. Jau vien ką reiškia Doberis. Apie tą vilkšunį tiek prisiklausiau, jog nuoširdžiai troškau tau batą snukin sukišti, kad tik tu tylėtum. Nesuprantu, kaip galima taip šunis mylėti...
-Na, Doberis tikrai ypatingas... Jis turi puikią uoslę, kilmingus tėvus...   
Vaikinas pasilenkė ir imitavo nusimaunąs batą.
-Gerai, gerai-tyliu, - susijuokė nudelbęs žvilgsnį. –Beje, antai ten-postas. Iš išdrožinėtų emblemų ant medžių spėju, jog čia-Burgaundų jurisdikcija. Mes su jais viename regione, gal ir tie dar pusryčiais pavaišins.
-Sakai? Galim pabandyti. Vis tiek dar tik ankstus rytas. Nebus dar baigę valgyti.
  Jie paspartino žingsnį. Saulė jiems drąsiai plieskė į akis savo dėmesį, o traškančios šakos ir šiugždantys lapai kėlė jaudulį. Kiekvienam partizanui yra tekę bėgti nuo „raudonojo maro“, tad šis skubėjimas kėlė savotiškus prisiminimus.  Pasiekę ganėtinai didelį ir aptrūnijusį kelmą, jie ritmiškai į jį pabeldė, palaukė keletą akimirkų ir dar kartą  stuktelėjo. Kurį laiką tvyrojo tyla, tačiau netrukus pasigirdo lėti žingsniai, lipantys traškančiomis kopėčiomis. Kelmas lėtai pasikėlė ir išlindo šautuvo vamzdžio galas. Vaikinai choru tarė: „Vai lingu, lingu Lietuvos kalneliai... “ Iš po kelmo tyliai suvaitojo: „Lai būna pasveikint Lietuvos broleliai... “
  Vamzdis dingo po kelmo terpe, tingiai sugirgždėjo ir atsidarė. Iš juodos skylės išlipo tamsaus veido ir su plaukais iki juosmens vyriškis, sodriu ir girgždančiu balsu pasveikinęs jaunuolius.
  -Sveiki, kolegos. Išėjote rytu pasigėrėti?, -skardžiai iškošė vyriokas.
-Ne, tamsta. Raudoniesiems „sutiktuves“ ruošėm iš pat ankstyvo ryto. Iki gimtinės toloka, o skrandžiai 9 vilkais staugia. Gal netyčia kokio viraliuko turite papildomai užsisaugoję?
-Jūsų laimė šiandieną. Kolega pas savo Brangiąją šį rytą išėjo pusryčiauti. O toks drūtas, kad už tris valgydavo. Prašau, jums, tokiems plenciukams, ten bus ėdesio į valias, -atraportavo girgždančiu balsu.
  Vaikinukai sulipo į juodumą, o vyriokas lipo iš paskos, užtrukęs ties kelmo „saugumo sistema. “
Čia juos pasitiko visai erdvus kambariukas: iš karto prie kopėčių papsėjo mažytis pečiukas, stovėjo keletas paprastų, samanomis apšiltintų kėdžių, ant kurių dar gulėjo augalotas ir iš pažiūros mąslus vyriškis. Tik pas šį buvo plaukai normalūs, tačiau barzda-siekė krūtinę. Abu vyrai buvo pasiekę 40 metų ribą ir prilaikė gerą kūną.
-Prašau, prašau, -suriaumojo gulintysis it sugedęs radijas. – Girdėjau, išalkę?
- Trupučiuką..., -šyptelėjo vaikinukai.
-Nesisarmatykite. Kraukitės kiek telpa. Mūsų dručkis sotesnių pusryčių užsigeidė... Su „desertu“.
-Suprantama. Taip ir gundo mintis apie „desertą“, -krenkštelėjo žemesnysis, besikraudamas bulvių košę. - Manoji irgi namie laukia nesulaukia, tik va-dėl žmonių stokos dar tarnybą savaitę pratęsė.
-Mat kaip. Mes čia kai užsidarę, tai nei laiko tėkmės nejaučiame. Pražygiuoja kaip kada koks būrys, greit užbėgame ir žiūrime-kas eina. Kartais raudonieji bidzena. Taip ir norisi granatą numesti, bet va-vis svolačių per daug būna. Kartais naujokėliai, dar gerai nepažįstantys emblemų, pratipena. Tai pasikviečiame, apylinkes aprodome, po burnelę įpilame, kad iškilus pavojui-drąsos daugiau būtų. Va taip ir gyvename.
-Seniai tarnaujate? -čepsėdamas paklausė aukštesnysis vaikinukas.
-Apskritai? Jau ketvirti metai.
-O siaubeli. Na ir jūsų ryžtas, -išpūtė akis žemesnysis.
-Anoks čia ryžtas. Lietuvą beprotiškai myliu.
Žvelgdami nustebusiai veidais į du augalotus vyriokus, vaikinai išgirdo duslų, bet ritmišką žingsniavimą. Vyriokų veidai atrodė ne ką geriau. Linksmos šypsenos greitai persimainė į rimties persmelktus veidus.
-Negalėtų mūsiškiai būti, -driokstelėjo vienas patyliukais. –Per daug ritmiškai žygiuoja.
-Raudonieji..., -dusliai nutęsė aukštasis.
  Žygiavimas vis garsėjo ir garsėjo. Širdys apmirė, pulsas buvo jaučiamas kone visame kūne. Smilkiniai tvinksėjo it išprotėję, o kūnas- tai kaito, tai šalo. Vyrai dar to nebuvo girdėję, o ką jau kalbėti apie jaunėlius. Atrodė, jog ten žygiuoja visas legionas. Ir „legionas“ sustojo tiesiai prie kelmo...