neEsė

Ir kada tu esi vienišas...
Ir kada tu esi vienišas, džiaugsmą ar dar didesnį liūdesį tau kelia gamta. Pro mašinos langą, ašarotomis akimis žvelgi i gimstančią žalią erdvę, kuri širdyje žadina virpuliukus, ir nežinai, kur dabar dėtis, kur viską išlieti, nes esi vienišas. Vienišumą simbolizuoja ir akiniai tamsiu stiklu, pro kuriuos žvelgi lyg pro storą sieną, ribojančią tave nuo kvailų šypsenų  ir nesuprantamų  žmonių  laimės akimirkų . Ne, ir nematys tų  sūraus vandens kristalelių  akyse kiti, tu ir nenori, kad kas suprastų .
Ir vėl nenorom praveri burną, tari bereikšmius žodžius, kurie aplinkiniams kelia susidomėjimą, tačiau nesijauti ten, kur turėtum būti.
Tik namuose žmogus jaučiasi gerai. O kurgi jie yra? Žengi gyvenimo taku, atrandi begalę vietų, kuriose, jau žiūrėk lyg ir ketini sustoti, o tada lūžis, smūgis, katastrofa. Šita vieta ne tau, gyvenimo prasmės dar nesuradai. Lyg ir tektų  išdidžiai kelti galvą, tęsti, ką pradėjai, bet jeigu galo tam tu nematai.. Viskas lyg užburta, lyg sapne, skaudžiam rate be pabaigos.
Keltum ranką prieš save? Užbaigtum viską?
Ne, drąsos tu neturi, slepiesi po žmonių, kurie išmokė suprasti gyvenimo taisykles, skausmu, po baime tapti silpnu, pabėgus iš čia (moralė kur?), galų  gale skriausti savęs irgi nieks nemokė.
Kur pradėjom, ten ir baikim-gamta. Vėl į ją žvelgi. Nebe pro važiuojančios mašinos, o iš vienos iš nesuskaičiuojamos galybės dežutės lango. Vakaras, vėlu. Rytoj pakilsi, gal gyvenimo ratas tą dieną pasisuks tava linkme, sėkmė šypsosis tau. Keliauji sapnų karalystėn su viltim, jei pasiseks, nerašysi teksto..., nepasiseks mintys šios sugrįš.