Lietaus Žmonės II. Saulė nebedžiugina

Verčiuosi ant kito šono, bet šviesos pasiuntiniai įkyriai šokinėja ant veido skaičiuodami pavasarėjančios savo mamos bučinius – strazdanas. Bandau pramerkti akį. Vos tai pastebėję geltonieji nenaudėliai ima lįsti vidun pro plyšį ir begėdiškai šokti ant bundančio vyzdžio. Nustraksi ant blakstienų, grįžta pro plyšį, vėl straksi.. Galiausiai neištveriu. Gulu ant nugaros ir kaire koja bandau surasti grindis. Pajutusi šaltą pagrindą, žygin išsiunčiu ir dešinę. Po ilgų ir varginančių akimirkų abi mano kojos galop pasiekia žemę. Vangiai pakylu ir nušlepsenu praviro lango link. Išdavikas! Liepiau vakar jam saugoti mano miegą, o šis ėmė ir įleido švytinčias pabaisas – spindulius. Na, bet tiek to. Pati esu šiek tiek kalta. Juk nenusiunčiau Langui vakar pastiprinimo – jo mylimiausių mėlynų užuolaidų.
Pastoviniavusi pažvelgiu pro sargųjį langą. Pro akinančios saulės skydą bandau įžvelgti bent menkiausią debesėlį. Šiandien privalo lyti! Juk vakar žadėjo.. Tačiau dangus šiandien beviltiškai giedras. Sinoptikai apgavo. Gamta nuvylė. Kas dabar bus? Ar Lietaus Žmogus ateis prie suolelio?
Nerimastingai sliūkinu į atgaivos kambarį ir pažadinu kūną. Įvelku save į pirmus pasitaikiusius drabužius ir  išeinu.
Pėdinu pamėgtu taku  suolelio link. Nuo šiol tai Ypatingas suolelis. Jis supažindino mane su Žmogumi. Į pasimatymo vietą mane lydi ištikimoji bičiulė Upė. Ir šįkart ji bando pavogti mano mintis, tačiau  nesiseka. Mano mintys šiltos, kiek aptirpusios, todėl gerai prilipusios galvoje.
Pagaliau pasiekiu Ypatingąjį. Klesteliu ant jo. Laukiu  Lietaus, Žmogaus ir gulbių.
Nė nepajuntu kaip išdykę saulės vaikai vėl ima šokinėti veidu, kaip įžūliai laksto viršugalviu ir kėsinasi prasiskverbti pro auksinius plaukus.
Lietus nė nemano pildyti vakarykščio pažado. Jis pakluso valdovei Saulei ir ramiai tūno karštajame užanty. Ugniniams jos vaikams pavyksta sudeginti laiką ir ištirpdyti many rusenusius vilties trupinius. Prapliumpa lietus.
Žmogus šiandien neatėjo.  Gulbės neatplaukė. Liko tik Suolelis.
Nekenčiu tavęs, karštoji geltonoji Saule! Mano viltį išlydei. Pavertei ją Širdies Lietumi. Vėl lyja, nors danguje nė mažiausio debesies. Vėl skęstu savo pačios baloje.  Bandysiu nusidėti – padėsiu save ten kur niekas nematys. Ir lauksiu rytojaus. Gal jis atneš Lietų ir Žmogus ateis..?