Pavasari*, Tu nugalėjai

Kiek kartų sakė: „Neik! ”
Bet veržės lyg į liepsną plazdantis drugys.
Juk sakė „Ne“, tad kam elgeis
Kaip liūto ūsus tampantis kvailys?

Lyg alkanas ir trokštantis šuva
Prie kaulo veržėsi aklai,
Ir kas iš to? Jau guli negyva.
Jau plaikstos irt pradėję palaikai.

Bandyt neverta, nepavyks.
Jai artimiausi žmonės sakė,
Šventai tikėjo, juk meluot nedrįs,
Nors buvo jie tik jos svajonių vagys.

Ir štai ta valanda, kai kraujas venose užverda,
Kada artėja paskutinė nevilties,
Kada tau sako „mirk ar merdėk“,
Renkiesi guolį tu mirties.

Dar trys minutės ir jis čia.

Kol kas tik ji.

Šekspyro nutapyta,
Dantės apdainuota,
Ir deklamuota šutvės nebylių.
Ji demonas žalių akių:

Pavydo, blogio ir aistros.
Kartoja tutto normalmente**,
Nors ne Džokonda, ne Veneros atspindys.
Ji – magnetas beprecedentis.

Iš kraterio vis plūstančios lavos
Net kinų siena, patikėkite nesustabdys.



* Pavasaris - vyro, ir dar gražaus, personifikacija
** It. Viskas normaliai.