Pokalbis su atmintimi

Sugrįš vėl praeitis, kai mintys skils,
Tapydamos vaikystės sodą - guosis,
Išplaks šakas į degančias akis
Per naktį šėlęs lyg vaiduoklis gluosnis.

Ir niekam nereikės dalint žodžius
Į stabilius ir tuos, kurie išvirsta,
Ant stalo gėrimas neuždarytas džius,
Kaip džiūsta visa, ką seniai pamirštam.

Belyčiai angelai tupės lange,
Uždengę rožiniais apsiaustais gležną kūną.
Jie taip subtiliai primena tave
Ir tai, kas nerimu giliu ilgiausiai tūno.