Miestas naktį

- Dima, palauk, aš tuoj grįšiu, - pakyli nuo stalo ir pasitaisai kelnių užtrauktuką. Išgeri alų iki dugno ir iš savo užpakalinės kišenės išsitrauki paskutinę suplotą vienišą cigaretę. Pastumi sunkias aludės duris, atsiremi į paauglių dažais nupurkštą sieną, užsidegi cigaretę, dusliai nusikosėji ir į mėnulį išpūti dūmą. Tolumoje loja šunys.
Sukrapštęs kelis litus prieini prie kioskelio. Langelyje išvysti amžinai beretę dėvinčią moterį.
- Duokit LM šviesiai mėlyną, - prašai.
Pardavėja ištaria lyg maldelę iškaltus žodžius “Dokumentą turit? ”. Po to pakelia akis ir koketiškai nusijuokia išvydusi Tavo žilstelėjusius smilkinius. Tu grubiai paimi pakelį, nusispjauni ir sumąstai trumpai pasivaikščioti.
Tu čia, mieste, kuriame niekad nesibaigia elektros lemputės galiojimo laikas.
Eidamas tamsia gatve sutinki penkiolikmetę kekšę - jos vardas Milena ir kažkada eidama pasvaikščioti su Tėčiu susikibdavo rankomis. Dabar jos lūpos berniukų nusiurbtos iki kraujo, o moterys eidamos pro ją persižegnoja, kad jų dukros tokiomis netaptų. Milenai tai, aišku, nė motais, juk gyveni tik kartą, o vilkėdama tigriuko kailį imituojančia suknele ir apsiavusi mėšlinais purpuriniais aukštakulniais sukeli berniukams erekciją.
Tu apžiūrinėdamas mergaitę iš jos tesulauki pavargusio pikto žvilgsnio ir eini toliau.
Ima smarkiai lyti. Pasislepi vėmalais atsiduodančioje laiptinėje, bet netikėtai krūpteli - kažkas Tave sugriebė už kojos. Nuleidi galvą - prie Tavo kojų plaukuotas veidas, nuo žmogystos burnos varva seilės. Jis rankoje laiko švirkštą.
Bėgi. Tolumoje mirga marga tūkstančiai švieselių. Bėgi. Viskas sukasi, nori namo, į savo jaukią lovą, atsigerti kavos, bet raudonos sužvarbusios rankos ilgais pirštais tik trinasi viena į kitą, o Tu grįšti į aludę.
Prieini prie baro.
- Degtinės.
Išgeri. Per kūną nueina maloni šiluma. Pasijunti laisvesnis, apkabini barmenę per liemenį, artiniesi jos link, bet Tave, ačiūdie, kažkas dar viduje stabdo ir Tu nuo jos ašliji.