Leito kronikos.(1 dalis,2skyrius)

Miestas


Dulkės lėtai smilko tarp mano pirštų, o saujoje gulėjo skaidrus akmuo ir blausiai švytėjo. Tai viskas, kas liko iš kardo. Priėjusi prie manęs, Prėja palietė akmenį. Jos sidabriniai plaukai subangavo iš kažkur papūtus vėjeliui, akinamas blykstelėjimas ir saujoje teliko kelios dulkės. Nei Prėjos, nei akmens nebebuvo. Nusikeikiau. Kokia čia velniava dedasi? Netikėtai po kojomis suvibravo, dar vienas blykstelėjimas ir kai akys apsiprato, pastebėjau jog esu erdvioj salėj. Iš kažkur sklindanti rausva šviesa tarsi nepaliko vietos nė vienam šešėliui. Kurį laiką stovėjau apstulbęs ir dairiausi. Salė buvo apvali, grindinys po kojomis lygus, be jokių plyšelių, nebuvo nei kaulų, nei dulkių. Atsargiai pajudėjau. Taip nieko ir nenutikus, žengiau link sienos. Nusistebėjau, kad mano žingsniai neskleidė jokio triukšmo, atrodo juos sugėrė pats grindinys. Priėjęs prie sienos, paliečiau ją. Glotnus paviršius buvo šiek tiek vėsokas ir tokios neryškios, rausvos spalvos. Apsižvalgęs, tolimam salės gale pamačiau tamsią dėmę, tad nusprendęs, jog ten bus išėjimas, pajudėjau link tos dėmės. Niekaip negalėjau suvokt, kur dingo Prėja ir apskritai, kas, po velniais, čia dedasi. Man artėjant, dėmė, virto anga, pro kurią praeitų keletas žmonių. Tai buvo panašu į neitin ilgą koridorių, kurio gale degė ugnis. Tiksliau liepsnos siena. Paėjus keletą žingsių, visgi supratau, kad tai jokia ugnis, tiesiog tokia spalva sklido iš koridoriaus galo. Ilgai nesvarstydamas, nuskubėjau link, mano manymu, esančio išėjimo ir aiktelėjau, netikėtai atsidūręs lauke. Mane apstulbino, priešais atsivėręs vaizdas. Tiek medžiai, tiek žolė, buvo raudoni, upė ir dangus, geltonos spalvos, o saulė ryškiai oranžinė. Visa tai ir sukūrė iliuziją, jog viskas liepsnotų. Pasitryniau akis, bet vaizdas liko toks pat. Tada įsižnybau, bet vėlgi nieks nepasikeitė. Atsisukęs atgal pamačiau, kad tos vietos, pro kurią išėjau, nelikę. Tik akmens masyvas ir didelis, tamsiai raudonas ornamentas. Pasičiupinėjau savo ranką, būtent toks ornamentas ten buvo ištaturuotas. Atsisėdau, ant žemės, prisidegiau tunkso suktinę ir išpūtęs dūmą, susimasčiau. Tiek daug neįtikėtinų nutikimų per trumpą laiką, mano protas  neįstengė aprėpt. Graži moteris, staiga atsiradusi ir dar staigiau išnykusi, požeminė salė, su kaulais, o dabar ir nematyti dalykai, antai, kaip raudoni medžiai ir geltona upė. To man buvo per daug.
Užsitraukęs paskutinį dūmą, gurkštelėjau iš gertuvės ir pakilęs patraukiau išmintu taku, kuris vingiavo per laukymę ir sukosi už miško. Kai priėjau miško pakraštį, priešais mane išdygo ginkluoti žmonės. Vienas jų, žengęs žingsnį, nežymiai nusilenkė ir tarė:
Būk pasveikintas leitieti, senai mes tavęs laukėm. - aš nustebęs kilstelėjau antakius.
Manęs?!
Mano nuostaba, nė kiek nesutrikdė mane užkalbinusio vyriškio.
Taip, tavęs. Nors praėjo du ciklai, nuo to laiko, kai čia lankeisi ir daugumos tų žmonių jau nebeliko, bet yra vienas, kuris su nekantrumu ir džiaugsmu laukia tavęs.
Mane pribloškė jo ištarti žodžiai. Širdis ėmė daužytis pašėlusiai, lyg skubėtu pasivyti visą įvykių tėkmę, kuri užklupo mane per dieną.
Leisk man prisistatyti. Aš, Eiganas Lojedas, trečiosios sargybos leitenantas.
Jis vėl nežymiai linktelėjo.
Larsenas. -tariau ir nužvelgiau prieš mane esančius karius. Jie vilkėjo raudonai oranžines tunikas, kaustytas kažkokiu rudu metalu, bent man taip pasirodė, nes karts nuo karto sužybčiodavo sagos. Visi jie turėjo ietis, besibaigiančias lenktais ašmenimis. Šalmai iš abiejų šonų smailėjo i viršų taip, lyg sudarydami ragus. Pagalvojau, jog aš pats atrodau, kaip balta varna, tarp juodų, bet pažvelgęs į savo rūbus, tik šyptelėjau, mat jie iš juodų buvo virtę, murzinai raudonais.
Eime į miestą, kol dar saulė nenusileido.
Ir leitenantas, trumpai kažką šūktelėjęs apsisuko. Mane apsupo kareiviai, tad man neliko nieko kito, kaip sekti iš paskos, jau beeinančiam jų vadui. Susigretinęs su juo, paklausiau:
Aš belaisvis? - jis nusijuokęs pažvelgė į mane.
Ne pone Larsenai, šie kariai, kaip ir aš yra tam, kad užtikrintų jūsų saugumą. Pastarąjį ciklą, mus nuolatos puldinėja barbarai, tad tenka būti atsargiems ir budriems.
Aš tik numykiau ir ėmiau žvalgytis, po taip neįprastai akį rėžiančią aplinką. Kuo daugiau dairiausi, tuo dažniau pastebėdavau įvairius atpalvius tarp raudonos ir geltonos. Nuo beveik tamsios raudonos iki vaiskiai geltonos, bangavo pievos ir kalvos, miškai, upė. Kelias pamažu leidosi į slėnį, kurio vieną šoną rėmė aukšta uola, kitą supo miškas ir upė. Jo vidury akinančiom ir žaižaruojančiom spalvom spindėjo įvairių dydžių smailės, bokštai ir bokšteliai. Miestas buvo įspudingo dydžio, turint omeny, jog mus skyrė nemažas atstumas iki jo. Kuo labiau artėjom, tuo labiau didėjo, bokštai ir kai galų gale priartėjom prie sienos ir jose buvusių vartų, aš eilinį sykį nusistebėjau, jo dydžiu. Bandžiau įsivaizduot, kiek žmonių pluša, kol atidaro tokio įspūdingo dydžio vartus, bet prikandau žadą, kai vartuose, be garso atsivėrė anga, sulig trijų žmonių pločiu. Mums įžengus vidun aš sustojau ir išsižiojęs dėbsojau. Miesto kontrastas su prieš tai vyravusia aplinka tiesiog pakerėjo. Namai buvo apvalėjančių sienų, smailėjančiais stogais, bet svarbiausia, jie buvo balti. Plati gatvė, kurioje atsidūrėme, buvo apsodinta medeliais, kurie buvo žali. Jokios raudonos, ar geltonos spalvos, kurios per ta laiką, kol keliavom, man akyse sukėlė nemenka skaudulį. Bet labiausiai stulbino bokštai, kurie tarsi strėlės šovė į dangų. Jų aukštis tiesiog šiurpino savo didybe.
Pone Larsenai, eime, mūsų laukia, po to galėsite pasigrožėti. - leitanantas šypsojosi, žiūrėdamas į mane ir aš pasijutau kaip avinas, žvelgiąs į naujus vartus. Mes pasukom į šoninę gatvelę. Žmonės mieste zujo įvairiom kryptim, bet atrodė, niekas nekreipė į mus dėmesio. Spalvingų rūbų mirgėjimas, man priminė karnavalą Taamale, kai miestelėnai švęsdavo dievų sueigą. Kur ne kur pasitaikydavo keistų vežimų, kurie judėdavo patys, be jokių arklių ar kitų gyvių pagalbos. Mano galvoj mintys sukosi taip pašėlusiai, kad net šiek tiek svaigo galva. Leitenantas pasuko link didelio, žydros spalvos namo, kuris buvo puoštas sudėtingais ornamentais, o langų spindėjimas, tarsi sudarė įspūdį, jog namas į tave žiūri. Įėjus į erdvų holą, kariai be garso išsirikiavo abipus sienų, o leitanantas, paprašęs palaukt, nuskubėjo pro duris. Holo sienos buvo puoštos piešiniais, vaizduojančiais kažkokius mitinius dievus, besikaunančius tarpusavy. Tvyrojo salsvas, bet pakankamai gaivus aromatas, kurį skleidė vijokliai, apaugę kolonas ir pasidabinę violetiniais žiedais.
Užeik. - tarė grįžęs leitenantas ir mirktelėjo šypsodamasis. Mane tas jo šypsojimas, jau pradėjo erzinti, tad nuskubėjau pro duris, kurios buvo paliktos praviros.
Atsidūriau dideliam kambary, apstatytam be jokios tvarkos, įvairiais daiktais, instrumentais, kolbom. Dauguma tų daiktų, man buvo nežinomos paskirties. Už stalo sėdėjęs žmogysta žiūrėjo į mane. Jo pakumpusi nosis rėmino didelius akinius, plaukai tarsi šieno kupeta styrojo virš plačios, raukšlėtos kaktos. Į mane žvelgė akys, kuriose spindėjo susidomėjimas. Žmogus pakėlęs ąsotį pripildė stiklinę žalsvo skysčio ir ištiesęs man, prabilo:
O tu nė kiek nepasikeitęs Vorkanai, kaip tau tai pavyko? Išgerk savo mėgstamo nektaro.
Aš nežinau, kas tas Vorkanas, bet aš vardu Larsenas. Ir net nenutuokiu, kur aš randuosi. Beje, kas jūs esate?
    Dabar galėjau įsivaizduot, kaip aš pats atrodžiau, kai žmogystos veidą iškreipė nuostaba. Jis pasitaisė akinius, vėl nužvelgė mane ir nusikvatojo.
Teisybė, tu greičiausiai jo sūnus esi. Na, o aš, meistras Nortas, Galino valdytojas. Bet prieš tau užduodant klausimus, papasakosiu tau ši bei tą. Beje, atsigerk, pasijusi geriau. - aš prisidegiau suktinę ir išpūtęs dūmą paėmiau stiklinę.
O, tunksas. Senokai teko uosti tą salsvą kvapą. - aš ištiesiau jam viena suktinę ir jis su pasimėgavimu užsirūkė. Dūmams srovenant į plaučius, jo veide atsispindėjo palaima.
Geras daiktas. - valdytojas nusišypsojo.
Taigi, jei tu nežinai apie Galiną, vadinasi pas jus turėjo kažkas tokio nutikti, man bus įdomu pasiklausyti tavo pasakojimo.