vakaro fantazija...

tą šviesų vakarą, kai tu turėjai ateiti,
sėdėjau saulėlydžiu švytinčioje verandoje,
valgiau per lietų skintas vyšnias
(jose dar buvo juntamas griaustinio skonis)
klausiausi tolstančios audros grūmojimų,
iš kurių tyčiodamiesi kikeno
tarpduryje pakabinti indiški vamzdeliai,
ir pro plačiai atvertus langus
žvelgiau į laimingą sodą,
kur pašventinti medžiai iš džiaugsmo verkė
skaisčiomis ašarom…

šiek tiek pažįstu tą kraštą iš kur atkeliausi…
deja, jis ne už vandenynų,
kuriuos gali perplaukti paprasti laivai;
ne, tam prireiks burlaivio,
kurio burės iš svajonių audeklo,
o kapitonas – Amžinasis Jūrininkas,
išmanantis klaidžiuosius laiko vėjus,
dar neatrastus nusivylimų dėsnius
ir neištartų žodžių miglose skendinčius
širdies kontinento salynus…

deja, ta šalis nepasiekiama lėktuvais,
kurių pilotai – praeituos gyvenimuos
nebuvo paukščiais,
o keleiviai – tik vienkartiniai draugai,
gurkšnojantys kava, kramsnojantys sausainius
ir su pasimėgavimu besibaisintys
naujųjų laikų katastrofomis.
ne, tų žydrųjų lėktuvų pilotai –
vaikystę praleidę vėjų draugijoje
ir perpratę skrydžio esmę
(na, beveik kaip tas - Žuvėdra),
o keleiviai – narveliuose užauginti angelai,
praradę sparnų lankstumą, tačiau tikintys,
ak, vis dar tikintys, kad jų paskirtis –
skristi…

deja… ir tūkstančiai „deja” nepadės išvysti tos tolumos,
kurios melsvuose ūkuose ramiai ilsisi žemė,
gimdanti sielos brolius ir seseris,
su šypsena juos išlydinti į pasaulį ieškoti mūsų
ir planuojanti tokius nelauktus susitikimus,
kurių netikėtumas priverčia žado netekti
net viską mačiusį ir seniausiai stebėtis nustojusį likimą…

vyšnias baigiau…
vakaras sutemo…
naktinis drugelis krebždena langą…
sapnuodami skimbčioja vamzdeliai…
sodas užmigo…
laikas ir man…
keliauti…
ten…
..
.