Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tai buvo virtuvė. Tačiau šios mažos trobelės vidury kiemo virtuve niekas nevadino. Sakydavo „Nueik pirtelėn“ ir kiekvienas suprasdavo, kur jis yra laukiamas.
Močiutė pasakojo, kad toje vietoje, kur dabar stovi pirtelė, kadaise augo dvi obelys. Greta, kaip sesės dvynės. Viena buvo saldinė, o kita antaninė. Vaikai mėgo saldinius obuolius. Dar neprinokusius plėšdavo nuo šakų ir kąsdami susiraukdavo taip lyg pelynų arbatos per klaidą būtų gurkštelėję. „Man taip ir nepavyko jiems įkalti į galvas, kad niekas tų obuolių nuo obels nepavogs. Sakydavau, kai prisirps, galėsit kišt į pilvą kiek tik lenda. Bet kurgi
tau klausys“- pasakojo ji nuleidus akis. Jei tik žiūrėčiau į jos akis, tikrai pamatyčiau tėtį besiekiantį šakos, ir prakąstą obuolį rankoje, ir dar daugiau...
  -Tie metai buvo ypatingi. Tavo senelis, kai tik atsikraustėm, buvo žadėjęs suręsti pirtį, kad būtų kur kailius sekmadieniais išsiperti. Ir pagaliau tas laikas atėjo. Ak, vis tie vaikai. Kai vėl užtikau bedraskančius obelį, taip dilgynėm užpakalius ataudžiau, kad tie vargšiukai dar ir kitą dieną lyg šilkiniai siūlėsi malkų priskaldyti, vandens atnešti... Oi, norėdavosi man juos ir dažniau taip, kad ne vien slėpynės būtų galvoj. - Po šių žodžių ji akimirkai pritilo, primerkė akis ir pasižiūrėjo tokiu žvilgsniu, kaip kad tėtis į mane žiūri, kai nori papasakoti juokingą nutikimą. Atsiduso ir tęsė toliau:
  -Pajuokavau tąkart sakydama, kad obuoliai greičiau prinoks nupjovus šakas ir sudėjus jas prieš saulę. O ką, jie kvaileliai ir patikėjo. Grįžtu vieną vakarą pamelžus karvutę, ir negaliu savom akim patikėt. Stovi obelys: viena dar gyva, o kita tokia, kaip tie medžiai Laisvės gatvėj.
  -Alėja, močiut, Laisvės alėja ten.
  -Ech, nesvarbu... Ten visi medžiai kaip kokios nuplikytos vištos: raibą nuo baltos atskirsi vos akis užmetus, o ką daryt jei visos raibos? Gerai, vaikeli, kad tu šalia buvai, o tai pasiklydus būčiau kaip svetimam miške. Vis kad mandriau. Kur tu matei gražesnį medį už tą, kuris auga laisvėj?
  -Nemačiau, močiut, - atsakiau lyg prasikaltęs vaikas. Ir buvau kalta, juk aš viena tų, kurie uždaro į narvą visa, kas gyva: žuvis į akvariumą, nors ir jūroj jų nestinga, medžius į koncentacijos stovyklą su aukšta, daugiabučiais vadinama, tvora, o kad ne duok, Dieve, nepabėgtų dar ir žemę išasfaltuojame. Greit iš tokios didelės meilės ir save uždarysim į...
  -Jei būtum mačius tas obelis, - tesė senolė, - tokiu prikimusiu žvilgsniu į žemę nežiūrėtum. Vaikiūkščiai nupjovė penkias dideles šakas. Keturias nuo saldinės ir vieną nuo antaninės. Girdi?
  -Klausau tavęs, - tariau ir pakėliau akis nuo palei takelį augančios apmindytos žolės.
  -Suradau juos gale sodo. Sėdėjo, žiūrėjo į besileidžiančią saulę ir laukė. Kai paklausiau, ką jie čia veikia, anie su pasididžiavimu atsakė, kad laukia, kada  obuoliai prinoksir juos bus galima valgyti. Be jokios sarmatos. Nekaltom akim žiūri į mane ir sako: „Mamyt, mes ir tau antaninę nupjovėm“. Nukaitau visa, sudrėko akys, turbūt ir skruostai buvo išraudę. Gražesnės dovanos iki tol nebuvau gavus.
Po tokio nutikimo mano seneliai nusprendė, kad geriau bus obelis nupjauti ir toje vietoje pastatyti pirtį. Vieną nupjovė tą patį vakarą, o kitą dar paliko. Tais metais buvo daug obuolių. Nespėdavai surinkti, o jų vėl prikritę tiek, kad nėra kur kojos padėti. Nors obuoliai krito tarsi ašaros iš graudžiai verkiančių akių, bet našta obeliai nuo to nepasidarė lengvesnė. Ji neatlaikė ir nuleido rankas. Abi. Ką kitą gali daryti su obelimi, kai nulūžta abi didžiausios šakos? Tokią reikia nupjauti. Ir liko iš jos vien kelmas.
Pirtį pastatė greitai. Vieną dieną pamatai, po kelių dienų jau ir sienos pradėjo kilti. Nereikėjo mėnesio ir vyrai ant šelmens iškėlė ąžuolo vainiką. Visas kaimas buvo suėjęs pažiūrėti. Gyrė, kad graži. Tikrai, tokios gražios niekas neturėjo.
***
Po kiek metų, kaip pasakojo močiutė, tėtis vedė ir parsivedė marčią į namus. Miestietę. Viskas tuo ir pasakyta apie ją.
Nuo pat pirmų dienų ji ėmė daryti savo tvarką ir taip tvarkingoje sodyboje. Pirmiausia, jai nepatiko, kad kiaulėms pliko ėdalą toj pačioj virtuvėj, kur ir sau valgyt gamina. Paskui, išbetonavo takelius, mat jai buvo nepatogu vaikščioti žole. Kas gi mindo žolę? Gaila, kad kaimiečiai buvo nuolankūs ir neatkirto taip: „O kas mindo žmonių širdis“?
Miestietė trypė be gailesčio.
Ji pagimdė močiutei dvynukes.
Niekas nesako, kad ji nebuvo gera. Bėda tame, kad vienos sodybos žmonėms jos buvo per daug. Būtent todėl ji ir sugrįžo į miestą. Vienoj sodyboj jai buvo per ankšta.
***
Gražioji pirtelė darėsi nebe tokia graži. Kaime pastatė gražesnių. Tad negėda buvo čia ir valgį gaminti.
Liko betonuoti takeliai, jų kraštai apžėlę žoleir dvi mažos mergaitės. Viena panaši į mamą, o kita - į tėtį.
Močiutė pamilo ir saldinius obuolius.
2009-04-25 23:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-12 16:49
Ponia Motė
Gera novelė. Pradžioje dialogą ar, labiau, močiutės monologą būtų galima retkarčiais pakeisti tiesiog veiksmu, būtų, manau, kiek įvairiau ir įdomiau skaityti. Taip pat mažoka apie marčią - nelabai supratau, kokiu tikslu apie ją pradėta pasakoti ir taip greitai užbaigta. Žodžiu, su pabaiga paskubėta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-10 15:01
diii
obelys...
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-26 00:14
Skiltelė saldaus
Nuoširdžiai gėda už padarytas klaidas. Atleiskite...

Jame tikra tik trobesys (apie jo paskirtį istorija nutyli) ir viena obelis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-26 00:09
Neilas
"Viena buvo saldinė, o kita antaninė." (...kita - antaninė...)
"...pasižiūrėjo tokiu žvilgsniu, kaip kad tėtis į mane žiūri, kai nori papasakoti..." (kad - nereikalingas)
"...o kad neduok, Dieve..." (ech, skubi, atskiri kur reikia kartu rašyt, sujungi - kur atskirai...)
"Po kiek metų, kaip pasakojo močiutė, tėtis vedė ir..." (gal vertėtų tą "kiek" pakeisti į kažkiek arba kelerių?)
  Šiaip - neblogas kūrinėlis, nostalgiškai-uobolinis toks... iš tėčio(?) dukrelės atsiminimų(?)...
Šaunu!
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą