Kirato bulvės I

Visą žiemą bulvių daigai dūlėjo užpustytame arime. Kirato žemdirbiai apie jas, kaip ir apie visus kitus savo augalus, buvo pamiršę ir labiausiai rūpinosi tik savo išlikimu. Žiema pasitaikė atšiauresnė nei visi tikėjosi, nes krosnies kūrenimui tik retam užteko rąstigalių. Nors jau ir buvo paskutinės vasario dienos, daugumai gyventojų grėsė mažų mažiausiai galūnių nušalimas. Nuo aukščiausio pastato, arklidžių, stogo iki žemiausios vietos, užpustytų bulvių daubos, matomi buvo tik liūdni bei sustingę veidai. Vienas kitas, išėjęs į lauko pabėgioti, nusišypsodavo, bet nuo to dar labiau susiraukdavo, nes iškart paskausdavo lūpas. Vienintelė viltis buvo radijas, kurį retkarčiais užvesdavo rankinio generatoriaus galia. Tuo tarpu vienintelis viltį turėjęs žmogus atrodė radijo pranešėjas, nuolat prabildamas savo žemaitiška šnekta. „Vėskon būs gerā, šėndėin graži“. Kaimiečiams mažai terūpėjo jiems žadama gera ateitis ar dienos gražumas, nes jie dieną naktį suko galvas, kur rasti daugiau rąstigalių. Kiekvienas tėvas, kiekviena motino, kiekvienas vaikas suko savo galvą taip, lyg ką tik būtų sugalvoję kokią puikią idėją ir ją iškart pamiršę. Laimei, toks ilgalaikis galvos sukimas kartais atneša ir naudos, tad pagaliau vienas vaikas, vienas tėvas ir viena motina sukaupę visas pastangas sugalvojo planą, kaip gauti daugiau taip reikalingų rąstigalių ir išgyventi tą siaubingą žiemą...