Stebint Išvykstančius

Žengsim per slenkstį amžių numintą
O jis gulės kaip visuomet rimtas
Kojų numintas, kirvarpų išvarpytas
Ir nutiškusiais laiko lašais apšlakstytas

Žengsim į laukus kur šąla mūs gruodas
Ir veria kiaurai jo žvilgsnis nuogas
Veria nes žino... Žino, ko žengiam
Žino, kad prieš jį niekas nebesilenkia

Tik laikas bėga; vėjo kąsniais, smėlio smiltimis,
Jūros purslais, lietaus lašais ir smilkstančiomis anglimis
Krenta į mūsų delnus.... Ir lieka lyg iš akmens iškalti
Kai mūsų dievai išvyksta, tų pačių kirvarpų pragraužtoje valtyje

Žengiam per slenkstį į laukus... Kur tebedygsta mūsų viltys
Ir stebim, kaip mūsų dievai išvyksta  į rusenančias smiltis