Metai

Metai spalvingi aplankė mane, gal tik per greitai skubėta,

Bėgo laukais be suvaržymų kelio, nešė širdis pakylėta.

Šokau su vasara viską pamiršęs, valgyt nei gert nereikėjo,

Tik išplėšė staigiai iš šilto jos glėbio ruduo su žiema prasidėję.



Sugriebę jie laikė tvirtai už pečių, nuplėšė man žalią drabužį,

Suspaudęs laikiau jį širdy, laikiau... nepyk, dovanok man, geguži...

Gardžiai tas žiemos pakalikas kvatoja ir obuolį kiša raudoną,

Dar stebis rudasis, kad nuogas palikęs, stumiu šlykštų vaisių į šoną.



Paleisk savo šunį, tą godų besotį, suėdusį mano viltis.

Rankos ir kojos tebus jam meduoliai. Ateis, aš praversiu duris.

Girdžiu - iš toli pasivijo balsai, palauk, pamiršai dar pavasarį...

Ne aš - jis praeina ramiai ir apsnigto kelmo nepastebi.