Utiutiu

Sėdėjau aš palinkęs,
Gal nuo šviesos šviesios naštos,
Įleidęs žvilgsnį į spalvotus
Laiškais pavirtusius krantus -

Per auksu papudruotą žolę
Širdelė dar visai maža maža
Nubėgo į saulėtą rytą
Ir jau grįžo niekada -

Pakėliau galvą nuo vandens,
Pradingo sapnas ir našta šviesi -
Spalvotas krantas, ir saulėtas rytas;
Kas liko? Širdelė vis dar ta pati.