Pradžios kronika IX: Pakilimas

[Pasakotojas]:
Tiesiai jam į veidą, spindulys šviesos
Krito pro plyšį senam akmeny
Akys atsimerkė – raudonos, be tamsos
Ir suprato jis esąs naujajam rytmety

Ant marmuro grindų jis dėjo žingsnį
Pirmąjį po begalybės metų
Ir nustebo, kad jo širdis dar tvinksi
Bet kiek dar liko iš jo gretų?

Kriptos šonuose – dar du sarkofagai
Seserys jo ilsis ten, giliam miege
Prisikels, kai laikas bus, šie magai
Laikas, rodos, yra dabar ir čia

Krauju karalių ir burtais velnio
Dreba nekropolitas lyg mirštąs
Bet pradžia tai tik, antro raudono kelio
O vesiąs jis ten, kur Rytas einąs

Pramerkė, štai ir seserys akis
Saulėlydis, jos vardas, ir Diena
Trise pasaulin jie išskris
Kils raudona mantija ir vėliava

[Rytas]:
Sesės, ar girdėjot, kas pasauly dedas
Kol miegam mes miegu kietu?
Laisvėj vėl senasis blogio pradas
Devyni skraido vėl žaibu

[Saulėlydis]:
Sakiau, kad neužteks tik vieno karto
Bet gailėtis dabar jau per vėlu
Dievai negyvas akis varto
Stoge pasaulio neberamu...

[Diena]:
Tai pirmyn, tribunolai
Ir lai šviesa mus lydi!
Mes ne pilkieji kardinolai
Rožėmis galia mūs žydi!

Atkeršyt pirma už dievus
Nuo seno ištikimus draugus
Trečio burtai Raudonų nesustabdys
Mirdams jis, tikiuosi garsiai klyks...

[Pasakotojas]:
Ir vėjas išlydėjo juos
Tik tuščia kripta liko
Beržai toliau už durų jos linguos
Ir vėl nelaužyta tyla nekropolito...

Vienintelis karalius šypsojos
Tribunolo salėse raudonos rožės augs...
Auka didi, jis dievogojos
Nors amžiams Bafometo požemiuos vergaus...