bet juk mums dar liko
gabalėlis cukraus,
truputėlis grimo,
senas rankinukas,
rankena nutrinta;
apsiblausęs veidrodis/
pelenų krūvelė
senoj peleninėj
bet juk mums dar liko
kaspinas alyvinis,
lūpdažio grumstelis,
žiedas be akelės/
šalnos ant balkono;
ant granito plokštės
šerkšno akys baltos
ir dar - patefonas
dulkės ant lentynų,
rašančios ne ką
blogiau, nei broliai
Grimai,
raištis žaizdai puošti/
žaizdras juodas;
gal dar anglys –
pinigas sudilęs
Įspūdis: sėdi pokario laikų dama, išsidažiusi tarpukariu pirktas lūpdažiais ir pomada, kandžių suėsta violetine aksomine suknia, ištrupėjusiais laiko "nuvargintais" papuošalais ir burnoja ant šiandieninio materializmo (galima rasti ir kitą žodį, bet šitas prilipo, tai nekeisiu).
Ir dar laiko delne auksinį Smetoninį litą, kurį taupė juodai diena, ir štai, kai ta diena atėjo, pinigas nebegalioja... Ech... Liūdnas eilėraštis. Net maxima to pinigo nepriims. nebent lombardas, bet ir tai...