Velnių medžiotojas 2 : Alibahas (22 dalis)

GELEŽIES PRAGARAS


Išsidžiovinę mantą, susirinkę nuo negyvų plėšikų peilius bei lankus ir šiek tiek pasistiprinę, patraukėme į kalno pusę. Binera stengėsi laikytis būrio gale, lyg piemuo, ganantis avis. Tarsi bijotų, jog jos būsimas priešininkas vėl nepradingtų su savo užduotimis.
Toks jos susirūpinimas man kėlė šypseną, o štai Licera nesitvėrė savame kailyje, tūždama dėl naujosios bendrakeleivės ir vis galvodama, kaip prikibti prie Bineros. Tačiau, kadangi žudikės ji prisibijojo, tai laikėsi visai priešingame gale – šalia Čiūros, kur patyliukais rezgė kažkokias mintis. Šį kartą jojau Čiūrai iš paskos, leisdamas vadovauti jam, Emė laikėsi šalia. Man už nugaros džiugiai prunkščiojo Bineros juodis, greičiausiai kalbėdamasis su mano žirgu. O štai jo šeimininkė visai nerodė noro bendrauti, dairydamasi į visas puses, iš kur tik galėjo pasirodyti tariami priešai.

Emerzidė atrodė ramesnė nei įprastai. Netgi kiek džiugi, susidomėjusi viskuo, kas mus supo. Kai paklausiau jos džiugesio priežasties, mergina gūžtelėjo pečiais, aiškiai neketindama kvaršinti sau galvos atsakymais, tada privertė savo žirgą prisigretinti ir kilstelėjo balnakilpėse, kad apkabintų bučiniui. Gal tai ir buvo gražu bei miela, tačiau man vėl sukirbėjo įtarimas.
Ji buvo ne ta mergina, kurią sutikau rūmuose. Ten man nugarą trynė gyvenimu nusivylusi tarnaitė, žvelgianti į savo egzistenciją daugmaž sarkastiškai. Dabar gi Emerzidė buvo pasiryžusi išuostyti kiekvieną pamatytą gražesnį gėlės žiedą, net jeigu mums visai neseniai gyvenimą bandė apkartinti oazėje sutikti plėšikai. O dabar ir Binera stebėjo mus, atsilikusi per dešimtį žingsnių.
Kažkas galingo „veikė“ merginos viduje, kaipmat pašalindamas iš kelio visas blogas patirtis, versdamas džiaugtis, stebėti, gyventi. Ji dabar buvo šalia jojantis tikro gyvenimo džiaugsmo pavyzdys.
O mane kažkodėl kamavo negeras jausmas. Nors nežinia, dėl ko labiau – ar dėl Emės, ar dėl to, kad Pal Adosas buvo jau čia pat.

Saulė pasislinko į vakaro pusę, kai mes įjojome į senąjį rūdakasių kaimelį, nupasakotą senio Kroko. Viskas buvo kiek kitaip, nei jo pasakojime ir tai suprantama – po „peklos“ atkasimo čia buvo įsikūrę plėšikai, vėliau išvaryti karių iš Jeremo forto. Ant žemės besimėtantys griaučiai tik patvirtino senus pasakojimus. Mūšis buvo, nugalėtojai nepasiliko. Pastatai gaudė, kiaurai košiami vėjų. Tų, kur stovėjo po medžiais, stogai buvo įlūžę nuo susikaupusių lapų. Viduje žaliavo žolė, suradusi malonią užuovėją. Visur klegėjo, cypsėjo gausybė paukščių, kurių debesys pakilo į viršų, vos tik mes įžengėme į jų teritoriją.
Kad ir kaip dailiai gamta niokojo rūdakasių palikimą, malonu čia nebuvo. Tiesiai į kaimelį nuo kalno šlaito „žiūrėjo“ tamsi šachtos anga – toji pati, kur mums ir reikėjo. Apsupta medinių įtvirtinimų, aplūžusių kėlimo įrenginių, ji panašėjo į tamsią akį. Velniai žino, kas galėjo stebėti mus iš tos tamsos. Beliko tikėtis, kad tie, kas tai darė anksčiau, jau pasitraukė.
- O čia ne taip ir baisu, kaip senis papasakojo, - išgirdau murmant Čiūrą. 
Licera pažvelgė į jį su nežymia nuostaba, lyg išgirdusi nesąmonę. Paskui grįžtelėjo į mane.
- Stovyklą rengsime?
- Ne, - burbtelėjau, neketindamas nieko daugiau aiškinti.
Ji jau žiojosi kažką prieštarauti, tačiau netrukus tik linktelėjo, lyg ir jai būtų pritrūkę žodžių.
Nematoma slogios nuotaikos banga apsiautė mus, net Čiūra galop atsitokėjo, supratęs, kurlink traukiame:
- Ar ir jums atrodo, kad čia kažkaip... nemalonu? – paklausė.
Jam neatsakė vienintelė Binera, kuri iki šiol menkai žinojo, ko čia atsibeldė. Ką gi, netrukus sužinos viską.

Nuo šachtos į kaimelį vedė dabar jau apirusių bėgių juosta. Anksčiau jais važinėjo rūdos pilni vežimėliai. Dabar jais traukėme mes, palikę žirgus kaimelio pakraštyje, atlaisvintais pavadžiais, kad ištikus rimtai bėdai galėtų nutraukti juos ir sprukti. Pasprukęs žirgas truputį geriau nei negyvas. Jį kada nors dar gali susitikti.
- Ten kažkas yra, - parodė į viršų Binera, galop prisiminusi, kad moka kalbėti.
Nuo kalno viršūnės į dangų kilo pabaidytų paukščių debesėlis. Ne mūsų jie išsigando – pernelyg aukštai ir toli.
- Arba nėra, - supūkštė Čiūra, kuris nešė šimto dvidešimties jardų ilgio stiprią virvę. – Ką žinai apie šias vietas, Binera?
- Viską, - sausai atsakė mergina. – Aš čia jau buvau.
Iki šachtos liko gal pusšimtis žingsnių. Aš sustojau, nustebintas atsakymo.
- Ir kalne lankeisi? – pasitikslinau.
- Ne visur, tik apatinėse šachtose. Mudu su tėvu ieškojome ko nors vertingo. Jeigu tave domina kalno vaiduokliai, tai aš jų nemačiau. Čia tik baisi pasaka.
- Pasaka kam? Kiekvienam, kuris traukia į kalną? Vardan ko?
- Vardan malonumo kurti pasakas? Iš kur man žinoti. Aš nemačiau vaiduoklių.
Linktelėjau, nesugalvodamas, ką jai daugiau pasakyti. Arba Krokas iš tiesų apsigimęs pasakorius, arba pekla senokai užsivėrė.

Saulė paniro į medžių tankumyną, nudažydama kalno šlaitą rausva šviesa. Toli kairėje, kur upė suko palei kalną, pažeme kilo rūkas. Netikėtai pajutau, kaip aplinkui tylu – kiekvienas paukštis, iki šiol klegėjęs, ramiai pakišo snapą po sparneliu ir nusprendė patylėti.  Nuo mūsų svorio tyliai tratėjo apipuvę mediniai pabėgiai. Dar vėjas kažkur šiureno ir Čiūra šnopavo, o šiaip – mirtina tyla.
- Ir anksčiau taip buvo, - pajuto tylą Binera. – Galbūt todėl ir buvo sukurta pasaka apie Pal Adoso vaiduoklius.
- Man tai visiškai nepatinka, - pareiškė Licera, didelėmis akimis šnairuodama į šachtos prieangį.
- Imk pavyzdį iš žirgų, - burbtelėjo žudikė, sutratindama pabėgius savo žingsniais. Ji palipėjo kiek aukščiau, ketindama apsidairyti pirma mūsų.
Iš tiesų, žirgai ramiausiai sau ganėsi tolumoje, nekreipdami dėmesio į keistą tylą. Galbūt jie buvo jos dalis.

Įėjimas anksčiau turėjo duris, kurių dabar niekur nesimatė. Bėgiai vedė vidun, pranykdami tamsoje. Netoliese mėtėsi keli vežimėliai, ant žemės papilta rūda apžėlė samanomis ir baigė pasislėpti, beveik sulygdama su kalno šlaitu. Licera, iki šiol žingsniavusi priekyje, neryžtingai stabtelėjo prie angos, klausiamai žiūrėdama į mus. Ištraukiau iš kišenės žemėlapį, paišytą Krokaus ir išlankstęs dirstelėjau.
- Regis, dabar aš pirmas, - sumurmėjau, traukdamas fakelą ir tiesdamas Čiūrai, kad šis įžiebtų ugnį.
Už nugaros mirtina tyla, o priekyje – aklina tamsa. Nei viena nei kita nepakėlė nuotaikos.
- O kas, jeigu nė vienas negrįšime? – paklausė Licera.
- Niekas tavęs ten neverčia eiti, - pasakiau.
- Aš eisiu, bet... pagalvojau apie tuos, kuriems gali prireikti mūsų pagalbos mieste... Kas jiems nutiks?
Po kelių bandymų suplazdėjo ugnis, nušviesdama šachtos prieangį.
- Ten visa Irmiro armija, - tarstelėjo Čiūra. – Jeigu kareiviai nesusitvarkys, tuomet mums nebebus kur skubėti.
Susidomėjusi Binera žengė artyn.
- Apie ką jūs? – paklausė.
- Miestą užpuls, - paaiškinau. – Mes čia tam, kad surastume ypatingą ginklą ypatingam priešui.
- Alibahą kažkas puola?
- Jau greičiau Alibahas kariauja pats su savimi. Nesijaudink, tavo Raugo Duobės tai nepalies. Gal...
- Gal? Ar tai kažkaip priklausys nuo to ginklo, kurio ieškai?
- Aš tiek daug nežinau. Šis ginklas skirtas tik vienam padarui. Tam, kuris užvirė visą reikalą.
- Tuomet aš padėsiu rasti jį, - linktelėjo Binera ir nebesigilino į smulkmenas.
Aš taip pat jai linktelėjau, suprasdamas, kad tokie menkniekiai greičiausiai neatgrasys jos nuo dvikovos.
Licera atrodė susirūpinusi, Čiūra  trypčiojo vietoje, surūgusiu veidu demonstruodamas, kad kelionė jam žavesio jau nebekelia. Tik Emerzidė kažką murmėjo panosėje, nusisukusi nuo kalno ir žiūrėdama į saulės likučius tarp medžių. Ji vienintelė atrodė laiminga ir man netgi pasigirdo, kad ji sumurmėjo sau - „nesigailėk laiko“.
- Kas atsitiko, Eme? – paklausiau prisiartinęs.
Ji pažvelgė į mane. Žvilgsnis pasirodė daugiau nei keistas. Tarsi žmogus, kuriam be galo liūdna, bandytų save įtikinti, jog jam nėra liūdna. Lūpos šypsosi, akys, regis, irgi šypsosi, tačiau visa tai persunkta toli gražu ne džiaugsmu.
- Mums metas, Edvardai, - pabandė išsisukti.
- Kalnas palauks, - suėmiau už peties. – Visą dieną tu debesimis ir gėlėmis džiaugeisi, lyg pirmą kartą matytum. Tu buvai laiminga, nors... neturėtum tokia būti. Žmonės paprastai jaudinasi prieš negerus įvykius, o tu žinai, kad šulinys jau čia pat. Bet tu nesijaudini...
- Aš tikriausiai išmokau pernelyg daug džiaugtis akimirkomis, - nusišypsojo ji.
- Tam reikia priežasties, Eme. Ką tau dar išpranašavo Reiganas? Juk ne tik šulinį, ar ne? Kas bus toliau, po šulinio?
- Nieko, - nusuko akis.
- Meluoji.
- Jeigu meluoju, vadinasi, turiu tam tikslą...
- Ar jis pasakė, kad mirsi?
Emė nusuko žvilgsnį. Pajutau nemalonų vidinį šaltuką.
- Kodėl keliavai čionai, jeigu tau žadėjo mirtį?
Ji paklaidžiojo žvilgsniu po akmenis, tada atsiduso ir dirstelėjo man į akis.
- Ši mirtis bus be skausmo, - pasakė. – Iš visų mano mirčių ši vienintelė man patiko. Atleisk, Edi. Buvau pernelyg kvaila praeityje, norėjau žinoti savo ateitį. Reiganas pasistengė, surado mano kelią, kurio pabaigoje mirštu... beveik gražiai. Jau sakiau, kad kitas kelias daug baisesnis.
Kad ir koks nemalonus buvo merginos pasakojimas, ji pati neparodė dėl to jokio didesnio nepasitenkinimo. Vis dar lengvai šypsojosi.
- Nenorėjau tau pasakoti apie tai, nes... – Emerzidė palietė mano ranką, - sunku priprasti prie tokio žinojimo, Edi. Lengva gyventi, kol manai turįs visą įmanomą laiką. Bet niekas tokio neturi. Netgi tu.
Man beliko linktelėti – nesugalvojau, ką jai pasakyti. Pykti už tai, kad netrukus mirs, irgi atrodė kvaila. Tiesiog jaučiausi truputį priblokštas. Anksčiau apie mirtį galvodavau beveik juokais – ateis laikas, ateis ir mirtis. Nieko čia nepadarysi. Tačiau kažkaip nesusimąstydavau, ar aš iš tiesų išnaudoju visas gyvenimo smulkmenas taip, kaip dabar tą darė mergina, džiaugdamasi kiekvienu akmenėliu čia, Pal Adose.
- Mums metas, - nusprendė Emerzidė, pajutusi mano sutrikimą.

---

Šachtoje buvo gerokai vėsiau. Bėgiai atkakliai tebevedė į priekį ir nyko tamsoje. Ant akmeninių grindų nepastebėjau jokių gilių įspaudų, galėjusių išduoti įvykusių baisybių tikrumą. O gal tie įspaudai laikui bėgant prisipildė akmens dulkių ir tiesiog pranyko?
- Jeigu kas nors ims vaidentis, nesugalvokite atsigulti, - perspėjau. – Paskui mane!
Krokaus žemėlapis buvo paprastas – pažymėti tik tie keliai, kur man iš tiesų reikėjo. Tikrovėje šachtos atšakų buvo gerokai daugiau ir visomis pasivaikščioti būtų prireikę ne vienos dienos.
Tačiau visos jos prasidėjo nuo vieno įėjimo.
Už trijų šimtų žingsnių priėjome pirmą išsišakojimą. Rūdakasiai tuo metu sekė metalo gyslą ir nusikasė žemyn, tačiau vėliau sugrįžo, iškirto galeriją ir padarė dar tris atšakas. Viena vedė ten pat žemyn, antroji tiesiai, o trečioji šiek tiek kilo į viršų.
Prie pat išsišakojimo stovėjo keli stalai ir statinės. Rūdijo palikti kirtikliai, tušti ir beveik iširę žibintai. Palubėje, ant metalinio kablio suposi žmogaus skeleto liekanos.
- Mums čia, - pasukau į koridorių, vedusį nei aukštyn, nei žemyn.
Pajutęs prisilietimą, pažvelgiau į apvalias Emės akis. Ne, ji nebuvo išsigandusi.
- Esi tikra, kad dėl nieko nesigaili? – paklausiau.
- Dėl vieno dalyko, - sušnabždėjo ji, - kad para turi tik vieną naktį.
Mudviejų juokas nebuvo itin garsus, tačiau Čiūra vis tiek sunerimo ir paklausė ar viskas gerai.
- Tokioje vietoje judu su savo pakikenimais tik gąsdinate, - subambėjo jis.

Už kelių šimtų žingsnių urvas vėl išsišakojo – šį kartą į dvi atšakas. Pasukome į dešiniąją, kylančią šiek tiek aukštyn. Štai čia, kaip Krokas ir pažymėjo, suradome atšaką, kurią prieš penkiasdešimt metų godusis viršininkas liepė užversti akmenimis.
Deja, ji nebuvo užversta aklinai, nors akmenų aplinkui mėtėsi kalnai. Kažkas mus aplenkė, pabuvojo čia anksčiau. Bene pats Libas išardė užkardą, kad galėtų palaidoti surastą ginklą?
- Kaip ir pasakojo senis, - pasakė Čiūra, šviesdamas po kojomis. – Pėdsakai akmenyje.
Nuleidau deglą žemyn ir iš tiesų – išvydau įspaudus, kurių čia nesunaikino nei laikas, nei įsibrovėliai. Pėdsakai, panašūs į šuns, vingiavo visur, nuo urvo sienos iki sienos, pranykdami ir vėl atsirasdami kitoje vietoje. Jie buvo giliai įsirėžę į akmenį, atsispaudę amžiams.
- Ką gi, senis bent jau nemelavo, - burbtelėjau. – Kažkas čia buvo.
- Ar tai pavojinga? – paklausė Binera, palinkdama prie mano deglo. Dabar netgi jos balse girdėjosi nerimas.
- Kas dabar žino...
Visgi šachtoje buvo tylu, be mūsų keliamo šurmulio nesigirdėjo nei nesuprantamų murmesių, nei garsaus riaumojimo, galėjusio mus prigąsdinti iki apsikakojimo.
Iškėlęs deglą patraukiau pro akmenų krūvas, klausydamasis ištikimų Emerzidės žingsnių už nugaros. Porą kartų stabtelėjau, pajutęs oro dvelksmą pasieniais, tačiau tai ir tebuvo dvelksmas. Niekas neprabėgo pro mane, nematomas ar šaltas. Pal Adosas buvo tuščias ir išmiręs.
Kelias vedė aukštyn, sukdamasis kylančia spirale. Vėliau urvas išsitiesino, po pusšimčio žingsnių pasuko į šalį, tačiau nesiliovė kilti, lyg kalnakasiai būtų nusprendę pradurti kalno stoge skylę. Ir kai mes pasiekėme viršūnę, kojas jau buvo paskaudę nuo kopimo. Bėgiai užsibaigė apvalioje grotoje, kurioje ant žemės buvo priskaldytos krūvos rūdos, taip ir nespėtos sukrauti ir išgabenti. Tačiau čia jokios metalinės sienos nebuvo, kad ir kiek dairėmės.
- Ką dabar darysime? – atsiduso Licera, turbūt pajutusi palengvėjimą, kad nereikės leistis į šulinį.
Išsitraukiau raudonašmenį durklą ir pasukau jį ant delno. Ginklas virptelėjo ir sustingo, rodydamas į rūdos krūvą, suverstą prie sienos.
- Libo ginklas čia, - atsidusau. – Į Pal Adosą atvykome ne veltui, bent tai guodžia. Reikia išardyti šią krūvą. Šulinys už jos...

Tačiau nė vienas iš mano bendražygių nepajudėjo, išskyrus mane ir Licerą, kuri netgi šūktelėjo iš netikėtumo, pajutusi siaubo bangą, užliejančią grotą.
Binera, nors ir buvo puiki kovotoja, stovėjo surakinta savo pačios košmarų.
Sienoje atsivėrė pora tamsių skylių. Į grotą įvirto du velniai ir išvertė žlibes į mane ir princesę, nes mes vieninteliai išsitraukėme ginklus.
- Edvardai!.. – sušuko mokinė, kalavijo smaigaliu rodydama į artimesniojo gerklę. Visgi ji buvo išsigandusi ir nežinojo, ką daryti. O aš iki šiol jai nė nepaaiškinau, kaip kovoti su raguotaisiais.
Juodos skylės susitraukė ir pokštelėjusios išnyko. Dabar, kad sugrįžtų atgalios, raguotieji turėjo sukalbėti savo poterius.
- Huzgulah! – suniurzgė vienas iš dviejų, žiūrėdamas į kovai pasiruošusią princesę. – Kivi, mums sakė, kad jie nesipriešins!
- Jis taip pat sakė, kad gali ir pasipriešinti, Bula, - sududeno antras. – Mergą pulk tu, aš griebsiu žmogėną.
Pirmasis susuko uodegą į kablį ir, nutaisęs plėšrią povyzą, žengė prie Liceros.
- Įdėmiai klausykis, mergaite, - sūpavau delne durklą, neskubėdamas traukti savo ginklo. – Jie kaunasi uodega ir spjaudosi rūgštimi. Pataikys į veidą – nenusiplausi. Išgrauš iki kaulo. Todėl būk atsargi!
- Supratau... – princesė traukėsi atbula, nenuleisdama akių nuo priešininko. Maniškis prisiartino per arti, aš taip pat išsitraukiau kalaviją.
- Jie gali sugrįžti tik atvėrę vartus, bet to negalima leisti. Sugrįš – mums galas. Jeigu išgirsi kurį nors buriantį, turi nedelsdama sutrukdyti. Viskas turi užsibaigti čia, bet kokia kaina.
- Supra...
- Kivi, jiedu yra matho bhatas! – susiprato maniškis. – Velnių medžiotojai! Spjauk mergą! Šeimininkas mums tiek nesumokėjo!
Kairėje išgirdau krenkštelėjimą ir spjūvį, bet neatsisukau žvilgtelėti. Maniškis taip pat spjovė, iškeldamas uodegą. Šastelėjau į šalį, tačiau už manęs buvusiai Binerai kliuvo ant drabužių. Pasklido aitrūs dūmai. Deja, jai dabar negalėjau padėti. Beliko tikėtis, kad merginos šarvai kurį laiką sulaikys rūgštį, o Binera lengvus šarvus nešiojo.
- Negaišk laiko kapodama vienu kalaviju, jeigu velnias nuo to nemiršta! – sušukau, apsisukdamas su savuoju ir perrėždamas raguotojo pilvą. – Kai jie apsireiškė, šioje vietoje kažkuris daiktas tapo prakeiktas! Tuo vienu daiktu juos ir tegalima nudobti, tačiau pirma reikia jį rasti!
- Girdėjau, - sušvokštė Licera. Visgi ji buvo gyva.
Josios priešininkas irgi suriaumojo nesavu balsu, gavęs kirtį. Maniškis jau gaivelėjosi. Skubiai numečiau durklą ant grindų ir akies krašteliu stebėjau, kurlink jis parodys. Kol velnias neatsitokėjo, nukirtau jo galvą.
- Mūsų laimė, kad nereikės aklai ieškoti, - sumurmėjau.
- Ką?!
- Nieko, tu tik saugokis!
Ji stengėsi išlaikyti atstumą tarp savęs ir gyjančio priešininko. Šis bandė įkirsti uodega. Savo nelaimei, velnias atsidūrė nugara į mane. Negaišdamas laiko nurėžiau galvą ir jam.
Durklas parodė į Bineros pusę.
- Kol jiedu gyja, apieškok ją! – parodžiau į žudikę. Dabar labai aiškiai išvydau, kad rūgštis suėdė jos palaidinę ir pamažu graužė odinę liemenę. – Kažkuris iš jos ginklų arba daiktų! Greičiau!
- Bet jie be galvų!
- Taip. Aš pasistengsiu, kad tokie ir liktų, kol tu surasi, - urgztelėjau. – Dar viena pamoka tau – nužudyti velnio kitu ginklu iš viso neįmanoma. Vienintelė viltis -  išvesti jį iš rikiuotės, ką dabar ir padariau.
Iš gulinčio kūno kaklo iššokusios gyslos susmigo į galvą ir ėmė ją pamažu traukti į save, kad galėtų prisiauginti. Licera susiraukė ir pridengė lūpas laisva ranka. Ją ėmė pykinti.
- Nesiblaškyk! – parodžiau į Binerą. – Antraip rūgštis prasigrauš iki jos kūno. Paimk jos daiktus!
Princesė nusisuko ir ištraukė žudikės durklą jai iš už diržo.
- Tu jau atleisk, bet šį kartą paliesiu tavo daiktus, - sumurmėjo kiek piktai.
Perkirtau gyslas, nuspyriau galvas kuo toliau nuo velnių kūnų ir pagavau Liceros mestą ginklą. Padarytas rėžis užsitraukė beveik akimirksniu.
- Ne tas, - burbtelėjau.
- Palauk, aš atsegsiu jos šarvus. Rūgštis graužia kiaurai...
Nurenginėti stovinčią Binerą nebuvo taip lengva, bet princesė nesistengė – nupjovė rankoves ir nutraukė aptėkštą dalį.
- Duok čionai, - šūktelėjau, - kas žino, gal šį kartą šarvus apkerėjo. Kartais tokie daiktai pasimaišo velniams atsirandant, kad net nebūna aišku, kaip jais užmušti...
Pasišlykštėjusi Licera nusviedė tirpstančius šarvus. Kilstelėjęs juos šleptelėjau į beatsigaunantį velnio kūną, bet šis toliau sveiko lyg niekur nieko.
- Ne, ne tai.
- Ar kiekvienos kovos metu ir ieškai tokių ginklų? – paklausė Licera.
- Tikrai taip. Tu dar nekovojai sandėlyje, užverstame daiktais. Ten tai pragaras... Mūsų laimei, aš turiu durklą, kuris parodo paieškos kryptį. Sutaupo laiko.
Ji sviedė man Bineros trumpą kalaviją. Šis lengvai susmigo į gauruotą kūną. Gyslos, traukusios galvą, suvirpėjo ir sustingo ant žemės. Velnias nudvėsė.
- Gerai, yra! – apsidžiaugiau. – Šitas negyvas. Kitu gali pati pasidžiaugti.
Ji paliko Binerą ramybėje, paėmė iš mano rankų kalaviją ir nuėjo pribaigti antrojo, kuris taip pat stengėsi prisiauginti galvą. Išsprogusios šėtono akys spoksojo į kylantį ginklą, burna žiopčiojo, lyg norėdama kažką pasakyti. Deja, jis jau pasakė pakankamai daug. Libas buvo čia, paliko sargybą saugoti šulinį. Vadinasi, jo ginklas iš tiesų guli dugne.
Licera susmeigė kalaviją, pasišlykštėjusi velnio bandymais atsigauti. Kiek palaikiusi, ištraukė ir stebėjo, kaip sujuda likę bendražygiai.

Suriko Binera, suklupdama ant žemės. Jos deglas iškrito jai iš rankos ir užgeso, atsitrenkęs į grindis. Žudikė išsirietė į vieną pusę, lyg stengdamasi išvengti kažko, kas buvo ant jos kairiojo šono.
- Rūgštis! – atsitokėjau. – Čiūra, duok vandenį!
Kažkiek rūgšties visgi prasiskverbė pro šarvus ir pateko ant odos. Bineros laimei, ji buvo purvina, ne tokia „pikta“, kaip iš pradžių. Tačiau švelnią odą dorojo kaip reikiant. Netgi užpylus vandeniu, plonos srovelės nuvilnijo šonkauliais žemyn, putodamos pakeliui. Inkšdama žudikė susmuko ant žemės, kramtydama iš skausmo lūpą.
- Dar vieną gertuvę!
Daugybė išlaistyto vandens galop nuplovė rūgštį, Binerą perkėlėme toliau nuo putojančios balos. Iš žaizdos sunkėsi kraujas. Visgi rūgštis neprasibrovė labai giliai – viso labo išėdė kelias juostas ir apskritimą ten, kur buvo užtiškusi. Randai garantuoti.
- Tvarsčiai... mano kuprinėje... – sušnypštė žudikė pro sukąstus dantis. – Ir tepalas. Ir... mano pypkė.
- Pypkė?
- Ji nori parūkyti vaistus nuo skausmo, - paaiškino Čiūra. – Aš prikimšiu. Visi Raugo Duobėje tokią rūko, kai blogai.
- Tiek to. Bet keliauti toliau ji nebegali. Kažkas turi likti čionai, palydėti ją atgal prie arklių, - garsiai svarsčiau.
- Niekai, - sudejavo Binera, kai Licera užtepė lipnų tepalą ant žaizdos. – Duokit man pypkę ir aš netrukus galėsiu tęsti. Buvo ir daug blogiau...
- Su skyle šone?
- Užsičiaupk, medžiotojau. Ten tik žaizda, o žaizdas aš galiu pakęsti.
Ji sudejavo ir tūžmingai dėbtelėjo į princesę, kuri tyčia stipriau įspaudė tepaluotą pirštą į jos žaizdą. Netrukus Čiūra įbruko rūkstančią pypkę jai į burną, pasklido aitraus dūmo kvapas. Binera giliai užtraukė ir virpėdama išpūtė kamuolį. Jos paraudusios nuo ašarų akys atsimerkė plačiau, nors rankos dar tebedrebėjo.
Licera supjaustė rūgšties nepaliestą Bineros palaidinės dalį ir atsargiai uždėjo ant žaizdos. Kai ėmė rišti tvarsčiu, ši beveik abejingai kilstelėjo nuo žemės, nepaliaudama leisti iš burnos dūmų. Regis, skausmas ją kamavo vis mažiau.
Baigusi tvarstyti, princesė pliaukštelėjo žudikei per pilvą ir pakilo šiek tiek nepatenkinta, kad turėjo patarnauti ne pačiai sukalbamiausiai bendrakeleivei.
- Ačiū, - burbtelėjo Binera su pypke dantyse, siekdama savo kuprinės. Ištraukusi atsarginius rūbus ėmė rengtis. – Dabar aš būsiu kaip ir jūs – be šarvų...

---

Netrukome išardyti akmenų užtvarą, skyrusią mus nuo šulinio. Kaip Krokas ir nupasakojo – plonas metalas dengė visas trikampes patalpos sienas, kurių viršūnės susitiko aukštai viršuje, tiesiai virš švytinčio metalinio šulinio. Viena siena buvo pralaužta kažkuo aštriu, metalas atlankstytas į išorę.
- Piramidė, - pasakė tyliai Čiūra, dairydamasis per atkastą plyšį. – Netgi virvę paliko...
- Jeigu tikėti seniu, šulinys yra šimto septyniolikos jardų gylio, - murmtelėjau, dairydamasis gilių pėdsakų grindyse.
Žudikas ir prievartautojas atsargiai prisiartino prie neryškiai švytinčio šulinio, žvilgtelėjo žemyn.
- Viena gerai – mums ten nereikės deglų. Jis visas švyti raudonai.
Pakėliau apdulkėjusį virvagalį ir pabandžiau rankomis stiprumą. Sena virvė, traškanti, tačiau vis dar stipri. Žvilgtelėjau į šulinį.
- Raudonai? – nusistebėjau, žiūrėdamas į blausią melsvą šviesą. – O man atrodo, kad melsvai...
Binera išpūtė aštriai kvepiantį dūmą ir dėbtelėjo niauriu žvilgsniu.
- Raudonai, - burbtelėjo, akimis pamatavusi šulinio gylį. – Nemanau, kad mes turėtume čia būti. Tuo labiau – leistis į šulinį, kuris švyti.
Emerzidė sustingo šalia, pusę žingsnio toliau nei visi kiti. Ji baikščiai žvilgtelėjo į mane.
- Melsvai... - pasakė tyliai.
Licera pažvairavo į mane bei Binerą, lyg kažko nesupratusi.
- Aš matau gelsvą šviesą, - pasakė ji. – Ar... tai ką nors reiškia?
Gūžtelėjau pečiais.
- Ar mes visi turime ten leistis? – paklausė princesė.
Jie žiūrėjo į mane ir aš aiškiai mačiau, kad nė vienas nenorėjo. Netgi Binera abejojo, ar vis dar verta sekti man iš paskos, tikintis išsaugoti varžovą būsimai kovai.
Beveik nė vienas...
- Aš leisiuosi, - pasakė Emerzidė tyliai. – Arba šulinys, arba mirtis kančiose. Renkuosi šulinį.
- Man reikia surasti ginklą, - pasakiau. – Vadinasi, mes dviese. Visi kiti padėsite mums išlipti.

Iš viršaus šulinio dugno nesimatė. Leisdamasis virve taip pat mačiau tik melsvą švytėjimą ir man atrodė, kad dugne tik tai ir terasiu – melsvą šviesą.
Kiek žemiau ant tos pačios virvės suposi Emerzidė. Ji pirma perlipo rentinį, stebėtinai ramiu veidu pažvelgė į liekančius ir netgi atsisveikino su Licera. Galėjau tik spėlioti, kokios mintys siautė jos viduje.
- Radau užrašą, - pasakė ji iš apačios. – Tą patį, kurį tas kalinys buvo radęs...
- Mes jau žinome, kas ten parašyta, - sumurmėjau. – Jokių lobių.
Pažvelgiau žemyn kad įsitikinčiau, jog ji nekybo vietoje. Ne, Emerzidė paliko užrašą ramybėje ir leidosi toliau, giliai alsuodama nuo įtampos.
Netrukus ir aš jį pamačiau, įrėžtą metale. Regis, raidės netgi švytėjo kiek ryškiau.
- Edvardai! – staiga šūktelėjo ji.
- A?
- Aš... pasiekiau dugną.
- Ką matai, Eme?
- Vandenį... Jis irgi švyti.
- Virvė siekia vandenį?.. Palauk, aš tuoj nusileisiu.
Ji sumurmėjo kažką neaiškaus. Mačiau merginą, įsitvėrusią virvės, siūbuojančią virš raibuliuojančio paviršiaus. Atsargiai įrėmiau pėdą į metalą, prisispaudžiau prie priešingos sienos nugara ir nuslydau žemyn, stebėdamasis metalo glotnumu.
Emerzidė laikėsi virvės, nesiryždama paliesti vandens. Merginos rankos drebėjo nuo įtampos. Ji nebuvo pratusi ilgai kopti. Susilyginęs su ja, įsitvėriau vėl ir žiūrėjau, kaip virvės galas kelia bangas.
- Eme, - paliečiau ją.
- Žinau. Aš... velniškai bijau, Edi.
- Aš irgi. Bet į viršų mes nebeužkopsime, Eme. Mums belieka paleisti virvę.
Ji linktelėjo, įsitverdama dar stipriau.
- Skaičiuoti iki trijų?.. – paklausė.
Užuot atsakęs, prisitraukiau ją ir pabučiavau, jausdamas, kaip mergina pamažu atsipalaiduoja, o virvė išslysta iš įraudusių, prakaituotų delnų. Kai ją paleidau ir aš, mudu išnykome, taip ir nepasiekę vandens.