Sužeistas kareivis

Neberasiu vardų, išbarstytų tanko vikšro pavėsy,
Išdraskytų balsų, drebulių, sunaikintų nakties geidulių.
Neturėsiu net kur pasislėpt nuo šešėlių,
Kai tamsoj  gimęs rudenio uosis, apsidengęs šalčiu,
Skęs lėtai į save, pasinėręs danguj šauks alsavimas gyvas,
Išbučiavęs paukščius, nuraminęs iš vėjų atimtas gaidas.
Ir parkrisiu negyvas į garuojančią vėsą paimti šaknų,
Kuriomis apsiklosiu jau dingusias kojas, gal kažkur jos gulės,
O gal mintys tik leis man nurimti, kad galėčiau užmigti vėliau.
Ne, ne šiąnakt, bet rytui bučiuojant man pėdas.