Mama,
rodos tik vakar Tu man sakei, jog visi žmonės yra unikalūs, skirtingi, nevienodi. Kad visus žmones reikia priimti tokius, kokie jie yra. Kad negalima tikėtis, jog visi bus tokie, kokie, mano galva, turėtų būti.
Atsimenu mokei, jog jei su žmonėmis elgsiuosi gerai, tai ir jie taip elgsis su manimi. Kalbėjai, jog reikia būti nuoširdžiam, paslaugiam. Sakei, jog reikia galvoti ne vien tik apie save, kartais reikia atsigręžti ir į kitus.
Dar pamenu, kaip aiškinai, jog senutei reikia užleisti vietą autobuse, nes jai sunku stovėti. O atsimeni, kai tempiau katę už uodegos, o Tu mane sudraudei, aiškindama, jog ir jai skauda? Aš išmokau tas pamokas.
Mama, kodėl man melavai?
Šiandien mane mokykloje vėl stumdė. Jiems aš esu kitoks nei visi. O juk sakei, kad mes visi skirtingi. Tai kodėl vieni yra skirtingesni už kitus?
Rodos, aš jiems nieko blogo nepadariau. Vienam jų net vakar padėjau per kontrolinį darbą. Šiandien jis mane apspjovė. O atsimeni, mama, tą mergaitę, kuriai pasakojau, jog padėjau surinkti išsibarsčiusius sąsiuvinius. Kai pastumtas įlipau į balą, ji juokėsi iš manęs.
Šiandien jaučiuosi tarsi ta maža, mažo vaiko už uodegos tempiama katė. Tik niekas neateina to vaiko sudrausti.
Mama, kur tu, kai tavęs man labiausiai reikia?
Vis dar tavo
sūnus.