vienišų baldų istorija

Matau kaip kūkčiot ima pora spintų
Ir stalčiai gailiai stato akutes
Kai išeinu savaitgalį aš gaudyt stintų
O ant galvų palieku jiems dulkes.

Esu įpratęs – jau nebe pirmą kartą,
Nemėgsta baldai būt vieni!
Duris užtrenkt užtenka ir išeit už vartų
Ir jau pro langą jų raudas girdi.

Tada jau teka ašarų upeliai drožlėm -
Gerai, kad tik medinius aš turiu
Nes tenka man po to nuobodžiai
Tvarkytis kartais iki paryčių.

Bet vienąkart parausta mano ausys
Girdžiu ir butą pilną, itin džiaugsmingą natą,
Tarsi myluotų mano sekciją koks tai babaušis
Ir vos duris pravėręs krūpteliu: atlieka... kratą!