Ilgai

Ilgai ir sunkiai
Ėjau siauru, klaidžiu keliu
                 per žemę
Tykojo negandos, pavojai
Ir šaltas rūkas
                prieš akis
Ir deginanti saulė...

Ir minios tų
                kurie suprato
                arba nesuprato
Veidų nepamenu
                širdį taip šalta.

Žinojau reik tikėti,
                deja nesupratau tik kuo?
Dievu, likimu
                o gal pakaktų nors vienu žmogum?

Matyt gyvenimo spalavas
                o jeigu juodai balta?
(tarp jų daugiausiai dominuoja pilkuma)
Dėl to dar ginčijasi teoretikai,
Bet dailininkai ne.

Tai nutapyk mane juodai baltam fone
Dėl meilės
                kurios taip niekad ir nebuvo
Dėl tų liūdnų akių
Ir dėl vaivorikštės
                kuri pakils virš mano jūros
Po slegiančio lietaus
                ir po kančios.

Einu keliu, miglotu ir klaidžiu...