...

Išdidžios valandos nuobodžios ir
saldžios. Daugtaškių taškučiais
jos nuolat poilsiauja žodžiuos,
o kartais tyloje. Rugpjūčiais
jos ima pamažu planuoti
kitas vietas ir aust plonytį
blankumo sąmokslą apsamanoti
kokioj nors mintyje kur plyti
ar tyvuliuoja, bet tikrai nekyla,
o ištiktųjų tai puikiausiai gula
lyg dulkės, laidojančios bylą
istorijos, kuri prarado siūlą.
Ir štai rugsėjai urmu tęsias.
Ir spaliai, lapkričiai ir gruodžiai,
svarbu, kad valandas baltasias
įmanoma turėt nuobodžiai,
o ir juodasias lygiai taip turėti,
pilkai, be svorio, ypač ryškiai
nuobodžiai – net pasigėrėti
nereiktų veidrodyje moteriškei
savim pavasariais. O ir po jų net.
Vėl amžinybė. Vėl kiti rugpjūčiai.
Nei įsidukrint ką nei įsisūnyt.
Ir daugtaškių taškučiai būčiai.