Sweet and sour May

PRIEŠISTORĖ: X-as ėjo gatve, pasinėręs į savo mintis, nieko nematydamas aplinkui. Šaižus garsas prikėlė jį iš sapno. Pakėlęs galvą pamatė Y-ą, sėdintį ant suoliuko. Norėjo prieiti pasisveikinti. Bet negalėjo… pasidarė bloga. Užplūdo prisiminimai patirto skausmo ir nevilties. Buvęs geriausias draugas, nuviliojęs jo gyvenimo meilę. Siužetas banalus kaip iš holivudinio filmo, bet jam skausmingas iki paširdžių. X-as bandė lėtai kvėpuoti tam, kad atgautų pusiausvyrą. Tačiau nusiramino tik tada, kai jo galvoj gimė planas. Planas buvo konstruktyvus, tačiau priemonės negarbingos.
Grįžo namo. Sutvarkė namus. Paruošė vakarienę. X-as buvo pagautas įkvėpimo. Įkvėpimo tą planą įgyvendinti. Jis darė viską, kad tik tai patiktų naujajai draugei. Apskaičiavo visas smulkmenas. Ji grįžo namo. Jis apkabino ir pabučiavo ją. Jie valgė, gėrė vyną, šnekučiavosi apie visokias smulkmenas. Ji tiesiog džiaugėsi jo parodytu dėmesiu, o jis tuo metu nuodugniai ją tyrinėjo. Ar ji sugebės įgyvendinti jo planą? Turėtų, juk ji graži, ji daug kam patinka, ji kukli, bet jos kuklume yra neapibrėžtai užslėptas flirtas, vilionė. Bet ar ji sutiks? Turėtų, juk ji jį myli. Dėl meilės galima padaryti bet ką. Savo racionalius ir išskaičiuotus apmąstymus jis slėpė hiper meiliu elgesiu jos atžvilgiu. Pajutęs jos silpną visiško atsidavimo momentą sukaupė drąsą ir atskleidė jai savo planą.

ŽAIDIMO TAISYKLĖS:
Žaidėjai: X-as, Y-as ir ji.
Tikslas: priversti vaikiną Y-ą įsimylėti į ją.
Taškų skaičiavimas: X laimės tokiu atveju, jei kerštas bus įvykdytas. Ji laimės tokiu atveju, jei sugebės suvilioti Y-ą. Y-as laimės tokiu atveju, jei, nežinodamas, kad su juo žaidžiama, vilionėms nepasiduos.
Žaidimo laikas: 05. 01-05. 30
Pasiruošimas: vaikinas X pateikia informaciją jai apie vaikiną Y-ą, t. y. kas jam patinka, kas – ne; ką jis mėgsta veikti, ko – ne, etc.
Būdas: Mergina, turėdama šią informaciją, elgiasi savo nuožiūra, bet egzistuoja viena sąlyga -- ji negali mylėtis su Y-u.

Po ilgų įkalbinėjimų jo draugė, nors ir nelabai suprasdama kodėl, sutiko.

*
Aš girta. Rašau, kad neužmirščiau. Juk žmonės taip greitai užmiršta svarbiausius dalykus. Kaip pastebėjote nebijau pasikartojimų. Nes banalybė – tai ne pats pasikartojimas, o noras pasikartoti. O aš nenoriu pasikartoti. Dėlto pastoviai judu į priekį. Niekada negrįžtu atgal, niekada nestoviu vietoj. Visada iš lėto judu į priekį. Istorija, kurią papasakosiu, bus apie mane. Mano principus ir elgesį. Mano idealus ir patirtį. Mano kelią – širdies kelią.
Gegužės 1d.
Keistas jausmas. Juk matau jį pirmą kartą, bet viską apie jį žinau. Ar man jis šlykštus? Ne. Ar man jis eilinis? Taip. Tol, kol nepamatau jo žvilgsnio. Santūrus gašlumas. Akys kalba – aš kuklus, bet noriu tavęs. Pažvelgiu į jį dar kartą. Sustabdau minčių srautą ir einu šokti. Šoku atsipalaidavus, atitrūkus nuo minčių. Žinau, kad turiu laiko. Todėl leidžiu sau atitrūkti nuo užduoties, kuria turiu atlikti, nuo žaidimo. Nuo sąžinės priekaištų, nuo savim pasitikėjimo testo. Vos tik baigiu šokti, jis prieina. Veiksmas netikėtas. Pasiekiau tikslo (jis atkreipė į mane dėmesį) neįdėdama tam pastangų. Sėdam prie stalo, kalbam, geriam, diskutuojam, žiūrim vienas kitam į akis. Lyg ir viskas vyksta pagal mano žaidimo taisykles, bet jos neplanuotos. Susikaupiu. Žinau jo silpnybes ir bandau jomis pasinaudoti. Pakimba ant kabliuko. Paskutiniai jo žodžiai: “Būk gera, paskambink man”.
Gegužės 4d.
Paskambinu ir susitariu susitikti. Žinau…šiandien neužteks vien pokalbių. Ruošiuosi tam. Galvoju, kad bus šlykštu bučiuotis su juo. Bet tai neišvengiama. Susitinkam. Einam pasivaikščioti, nors ir žliaugia lietus. Užlipam ant Gedimino pilies kalno. Jaučiuosi keistai. Juk elgiuosi nenatūraliai, t. y. darau viską taip, kaip jam labai patinka, neperžengdama jo nuostatų ribų. Vienu momentu klausiu savęs – gal aš aktorė? O gal kiekvienas iš mūsų gali užsidėti kaukę ir ramiu veidu vaidinti. Vaidinti tol, kol nebejaučia, kad vaidina.
-- Apie ką galvoji? – klausia jis.
-- Pabučiuok mane, -- atsakau.
Nors jis yra labai valdingas, žinau, kad jam patinka, kai moterys parodo iniciatyvą. Keista…man patinka bučiuotis su juo. Gal dėl to, kad tai vienintelė akimirka, kai nereikia vaidinti. Taip besibučiuodami prasėdim porą valandų ant Gedimino kalno.
Gegužės 13d.
Nežiūrint to, kad žinau apie jį viską, pradedu pažinti jį kaip žmogų, kaip unikalų egzempliorių. Jo gyvybingumas, kontrastingumas ir dėmesys man žavi mane. Netgi po truputį pradedu mąstyti, kad jis yra vienas iš tų nedaugelio pasaulyje esančių žmonių…kaip ten jie vadinasi…asmenybės. Man patinka su juo bučiuotis. Man malonu su juo glamonėtis. Man įdomu su juo šnekėtis. Man jauku (būnant) su juo tylėti. O kas įdomiausia – pagaunu save besikeičiančią, t. y. jis daro įtaką man. Tas mane gąsdina, nes nebekontroliuoju iki galo situacijos. O tai prieštarauja žaidimo taisyklėms.
Gegužės 14, 15, 16d.
Savaitgalis. Jis pasiūlo man išvažiuoti į Šventąją. Savaitgalis Šventojoje. Tai Šventas Savaitgalis.
Vakaras. Vaikštom prie jūros susikibę už rankučių kaip maži vaikai. Ilgai žiūriu jam tiesiai į akis. Žaidimas baigtas. Aš demaskuota. Esu trapi, švelni būtybė, staiga atidavusi visą savo gyvenimą į, galima sakyti, nepažįstamojo rankas. Akimirka tampa amžinybe, o jo akys – nepažintu pasauliu, į kurį pasinėrus neįmanoma sugrižti atgal. Nueiname i kopas. Savęs nekontroliuodama, nuplėšiu nuo jo visus rubus. Mes mylimės kaip bepročiai – aistringai, ilgai, visiškai išsilaisvinę nuo to, kas mus riboja – išorinio pasaulio. Palikę jį kitiems. Amžiams.
Naktis. Gulim ant vandens ir stebim žvaigždes, išsekę, bet laimingi. Išgirstu:
-- Aš myliu tave. Kad ir kas atsitiktų, niekada to nepamiršk.
Sutrinku.
Gegužės 17-30d.
Visiška pilnatvė. Utopijų utopija. Kartais žodžiais neišeina nusakyti to, kas vyksta iš tikrųjų. Todėl aš tyliu.
Gegužės 30d.
Mes susitikam ant tilto. Jis stovi viename gale, o aš – kitame. Staiga man topteli. Aš dabar komos būsenoje. Tunelis yra tiltas, o sklindanti šviesa – tai jis. Šviesa, kuri mane traukia. Tačiau žinau, kad tuoj man reikės prabusti iš komos. Tuoj man reikės grįžti atgal į gyvenimą. Iš lėto einu link jo, link šviesos, link to, kurį taip beprotiškai myliu. O jis bėga pas mane. Mes stipriai apsikabiname.

*
TO PASEKOJE:
X-as nėra nei pralaimėtojas, nei laimėtojas. Jo planas įgyvendintas. Tačiau pats keršto planas buvo absurdiška idėja, priemonės nepateisino tikslų. X-ą paliko jo draugė.
Y-as nėra nei pralaimėtojas, nei laimėtojas. Y-as susirado gyvenimo meilę. Tačiau jis jautė nuoskaudą, kai sužinojo, kad mergina jam melavo, žaidė su juo. Y-as paliko merginą.
Mergina nėra nei pralaimėtoja, nei laimėtoja. Savo planą ji įvykdė, pasiekė tikslo. Tačiau pati atradusi gyvenimo meilę, turėjo išsiskirti su ja ir susitaikyti su tuo, kad bus visą laiką viena.

Išvada: gyvenime nėra nei laiminčiųjų, nei pralaiminčiųjų. Kiekvienas įvykis – tai tam tikra naudinga patirtis. Netgi tada, kai gyvenimas juodas ir nebėra vilties, žmonės mokosi būti žmonėmis…o gal tada labiausiai ir išmoksta?

Skiriu tam vieninteliam, tam be kurio gyvenimas (ypač siom dienom) atrodo beprasmis. Skiriu tam, kuris suteikė man tikra laimę pirmą kartą gyvenime; skiriu tam, kuris suteikė man tikrą skausmą pirmą kartą gyvenime. Skiriu tam, kuris pasiglemžė mane, kuris išlaisvino mane.