papročiavimai

Turėjom daug papročių: gultis duobėn

ir kas vakarą vagoti debesis

žvilgsnių galąstais – mėlynais ir žaliais,

kad dangui imtų skaudėti.


Vagose prisėdavom kaštonų ir varnų:

išaugdavo iki žemės – dideli, prisirpę

lyg nėštuolė devintam laukimo mėnesy.


Kai pribirdavo pilna duobė,

eidavom miegoti.


Turėjom daug papročių: gaminti žodžių

ir minčių smeigtukus –

juos sutupdydavom į gėlėm siuvinėtą pagalvę;

gėlės greitai nudžiūdavo.


Kai pribyrėdavo džiovintų žiedlapių pilni patalai,

eidavom miegoti.


Papročiavimai laikui bėgant tapo

bepročiavimais: tu guli duobėj,

užverstas kaštonais ir varnom,

mane spaudžia sudžiūvusių usnių paklodė.


Ir šaudom vienas į kitą

sužvarbusiais žodžių smeigtukais.

Ką ten – iš jų didžiausi vinys išaugo.