Turėjom daug papročių: gultis duobėn
ir kas vakarą vagoti debesis
žvilgsnių galąstais – mėlynais ir žaliais,
kad dangui imtų skaudėti.
Vagose prisėdavom kaštonų ir varnų:
išaugdavo iki žemės – dideli, prisirpę
lyg nėštuolė devintam laukimo mėnesy.
Kai pribirdavo pilna duobė,
eidavom miegoti.
Turėjom daug papročių: gaminti žodžių
ir minčių smeigtukus –
juos sutupdydavom į gėlėm siuvinėtą pagalvę;
gėlės greitai nudžiūdavo.
Kai pribyrėdavo džiovintų žiedlapių pilni patalai,
eidavom miegoti.
Papročiavimai laikui bėgant tapo
bepročiavimais: tu guli duobėj,
užverstas kaštonais ir varnom,
mane spaudžia sudžiūvusių usnių paklodė.
Ir šaudom vienas į kitą
sužvarbusiais žodžių smeigtukais.
Ką ten – iš jų didžiausi vinys išaugo.