Postpunk`o dienoratis. Meilės diena...

Mano mama valgė pyragus:
- Gvidai, greičiau, tau neliks!
Cha. Pastovi mamos zajavkė. Šiandien aš pyragų nevalgau, kadangi man braška makaulė. Nenoriu nė prisiminti vakar dienos. Nors to nė nereikia, nes buvau girtas iki atminties netekimo. Nėra nieko kas papasakotų, ką vakar aš veikiau. Nebėra nė vieno draugo, kuriuo galėčiau pasitikėti. Visi jie palaidoti po storu užmaršties klodu. Kiti iš tikro palaidoti. Likau vienas kaip by*is savo egzistencijos erdvėj. Cha, bet man patinka. Aš kaifuoju nuo savo vienatvės. Vienkartinis gyvenimas, vienkartiniai draugai, nieko nėra amžino ir pastovaus išskyrus mano vienatvę.
Prieš savaitę palaidojau savo paskutinį draugą: kapinės, karstas, vainikai iš pareigos, ašaros iš pareigos. Susivėmiau. Net nelaukiau kol užkas, nuėjau į barą ir prisisiurbiau. Kažką šnekėjau, kažką veikiau, bet atsibudau prie draugo kapo. Sąmonę atgavau sėdėdamas priešais naujai supiltą žemės kauburėlį, atsirėmęs į šaltą, bejausmį kažkieno antkapį. Skruostai buvo murzini nuo ašarų, dulkių ir dar velniai žino ko. Tai buvo paskutinis mano draugas. Iš kapinių išsvirduliavau kaip vaiduoklis niūniuodamas Гр,об:
…земля смердит до самых звезд никому небывать молодым…
Ėjau per miestą. Žmonės stengėsi neužkliudyti manęs savo žvilgsniais, atrodžiau toks trapus ir bejėgis…
Mama vis dar valgė pyragus, o aš gulėjau ant lovos ir bandžiau susidraugauti su musėmis, kurios rėplinėjo ant lubų. „nemuzika” skleidėsi po visą kambarį ir varė (tikriausiai) iš proto mano tėvus. Kaip ir aš pats. Kaip ir mano kambarys. Stebiuosi, kaip jie dar manęs neišvarė iš namų. Iš jų namų. Aš jų neturiu. Man jų ir nereikia. Yra gi dar tokių urodų, kurie išsižada nacionalinio išdidumo, skambaus savo tėvynės vardo ir savo tautos valstybinės istorijos. Guliu lovoj, spoksau į lubas ir gimdau meilę: lėkštą, gašlią, plokščią mutantę …kokią tik nori. Meilę nežinia kam. Šiaip, iš neturėjimo ką veikti. Meilė… cha cha cha mano širdyje jai nebėra vietos.
Nes mano meilė gimsta ŠIKnoje.
1994