Jausmų anestezija (minčių srautas)

Įsistebeiliju į baltą šaldytuvą. Baltos virtuvės sienos ir durys, baltos lubos ir vienkartinių rankšluosčių ritinys - visa tai sudaro vientisą lipnią masę ir užgula mane. Jaučiuosi apsunkusi.

Mintys suslėgtos ir jų klodai jau susilieję, paveikti difuzijos, kontūrai nebeaiškūs. Bandau prisiminti kažką, dėl ko galėčiau suvilgyti akis lyg jūros vandeniu, bet tas kažkas pernelyg išskidęs.

Rankomis suimu baltą arbatinuko rankeną, užsiplikau juodos (?) arbatos. Arbatžolių verpetas sukyla ir rudomis skraistėmis pamažu užkloja baltą puodelį. Gurkštelėju. Karštas gėrimas akimirkai tarsi grąžina mane į realybę - joje jau galėčiau apsiašaroti, bet nespėju - įkvepiu ir vėl nugrimztu į keistą baltos masės letargą.

Antras gurkšnis.
Prisimenu jūrą ir baltą smėlį. Bangų putomis apneštus molo ramsčius ir akmenis. Ir baltą aitvarą danguj. Žuvėdros klyksmą... Pati norėčiau suklykti, bet suabejoju: klykčiau, ir tai būtų realybė? Ar realybė bus jei neklyksiu?

Trečias gurkšnis. Gomurys ima priprasti prie karščio.
Atminty išnyra karštos, ką tik išrūkytos žuvies kvapas. Burnoje pagausėja seilių. Mintys keliauja reversu kaip archeologo po sluoksnį atkasama ir šepetėliu nuvaloma istorija. Matau prieš akis baltą apsnigtą ežerą. Ir tėvą vidury. Iš eketės traukiamas riebus ešerys...

Ketvirtas gurkšnis. Ir per daug cukraus.
Salstelėjęs gamtos kvapas. Paskutinių saulės spindulių gaudyklės plačiai išskleistos ant kalno. Žingsnyje tarp pėdų - margas žalčio vingis. Ima suktis, šnypšti. Pamažėl virsta upės tėkme. Jis veržiasi į saulėlydį ir lydi mane akimis. Lipu aukštyn laipteliais link gaudyklių...

Penktas, šeštas, septintas gurkšniai...
Vėl viskas ima plaktis ir maišytis. Širdy pakyla audra, trankosi jūra. Saulė pasislepia kažkur toli ir giliai tarp Kernavės eglių. Jis sakė, bet aš vėl pamirštu tą burtažodį jai iškviesti, ir šįkart jis nekartos. Todėl dreifuoju toje audroje ir laukiu. Nežinau ko. Realybės. Tik nebesuvokiu, ar realybėj aš nuskęstu ar turiu išplaukti...