Tas keistas nesusipratimas

<... >
- Man reikia lempos.
- Lempos?! Tau?... O kodėl?
- Aš nežinau kodėl, bet jaučiu, kad man jos reikia.
- Tu visada prisigalvoji visokių nesąmonių.
- Tau gal tai ir nesąmonė, o man tai - gyvybės ir mirties klausimas.
- Tau visada reikia daiktų, tačiau negali paaiškinti kam jie tau reikalingi.
- Gal... Bet dabar man reikia lempos. Ne man. O mano sielai.
- Tavo sielai (juokiasi)... Tavo siela netaps šviesesnė, jei nusipirksi lempą.
- Man nesvarbu - nusipirksiu, pavogsiu ar man ją padovanos!
- Aš nežinau, tu gal pamedituok, nueik pas kokią burėją, nes tau stogas važiuoja.
- Žinai, kartais aš tai sapnuoju. Sapnuoju, kad mane gaudo pulkas žmonių ir nori uždaryti į tą baisią vietą.
- Jei ir toliau svaigsi apie tą lempą, tai tikrai uždarys. Aš dar nepamirštu, kaip tau reikėjo malūnsparnio sraigto. „ Aš noriu skristi it paukštis! Aš jaučiu savyje laisvę! Mano siela taip pat gali tapti laisva... „ (Gilus atsidusimas, nejauki pauzė) Bet žinai, aš tau pavydžiu. Tu gali daryti ką nori. O aš kaip paskutinis bailys, bijantis pasipriešinti savo praeičiai.
- Tavo vietoje aš nusipirkčiau raktą. Psichologija geras, kartais rimtas dalykas.
- Ne, aš geriau tau padovanosiu lempą.


Kažkokie naujukūs man šie vyrai.