Labas rytas

Kaip visada rytais, taip sunku keltis ir vis dar po minutėle nuvagi, nuvagi dalelę to saldaus miego... Laikrodis birbia, kažkur šalia lovos, suieškai, nuspaudi mygtuką paskubomis, kad nepažadintų vaikų ir nepaleisdama iš saujos paslepi po kaldra, nes po penkių minučių vėl žadins, bet nebe taip garsiai, kol vėl nuspausi mygtuką bandydama atitolinti kėlimąsi iš lovos. Ir vėl pasineri į kažką panašaus į sapną, per kurį kaip traukinys kažkur nutolsta sąžinės balsas „reikia keltis, reikia keltis, keltis... keltis... “.
  Toks keistas dalykas tie sapnai, tokie ryškūs tuo metu, kada juos matai, kada juose save jauti, bet taip greit sutirpstantys, išnykstantys iš atminties, kad net kartais gailestis, net fiziškai jaučiamas trūkumo jausmas, kažkokia tuštuma išlieka dar ilgai. Prisiminti jau nebeprisimeni nei vaizdų, nei įvykių dažnai, bet tas jausmas, jis vis dar išlieka, kaip nostalgiškas šokolado skonis burnoje ir noras dar ir dar...
  Matyt esu nepataisoma, negaliu savęs perlipti, kad net sapnuose neleidžiu sau būti neištikimai savo vyrui, nejaugi protas ir ten nugali mano jausmus ir norus. Net juokas ima. O taip geidžiau, kad net nutrūkus sapnui jaučiau tą keistą jausmą, įtampą pilvo apačioje, kai nepatenkini geidulio. Pasisukau  į miegantį šalia vyrą, prisiglaudžiau užkeldama koją net nežinau ko tikėdamasi ar kad sapnas prasitęstų, ar kad vyras pabustų. Vis dar buvau ištroškusi glamonių ir pilna aistros. Vyras pasisuko į mane, apglėbė ranka, prisitraukė artyn... Pabudo. Vaikai pabudo... 
  Labas rytas, laikas keltis, sveiki sugrįžę į realybę, taip stipriai nutolusią nuo sapnų ir norų...