Neverkt

Neverkt
Tai kas buvo
Tik tekančios upės skubėjimas...
Kaip gera ir vėl prisiminti
             praėjusį laiką
             apkabint minutes
             prisiglaust prie lietaus savo lūpom
             klausytis tylos
             užsimerkt...

Aš kartais taip noriu numirti
Savęs per mažai,
Nebejaučiu žemės po kojom
             taip stingsta daina...

Aš noriu ir vėl atsiduoti į Tavo rankas
             paliesti likimo stygas
Ir verkiantį vaiką paguosti,
             juk juo kažkada buvau aš
Žudai mane
             žingsnis po žingsnio
             žvilgsnis po žvilgsnio
Bijau, kad pamiršiu kvėpuoti
             nenoriu miegoti
Ir vynas ne kraujas, prisiekti netiks,
             kad mylėsiu per amžius

Bijau tuštumos
             kurios neužpildai...

Vien klaidos!
              gyvenimas daužos į stiklą
              ... mažytis drugelis tik ieško šviesos...