Baltos. Akys. Grežia. Gaivalą

Kieno kojos man prieš akis?
ir kodėl tokios šaltos grindys?
kažin, galima nušalti krūtis?
jei galima, tai aš tuojau pat tai padarysiu...

Kojos. Jos nueina.
Blaškėsi blaškėsi, bet nuėjo... trypčiojo. Net girdėjau braškant ir cypsint pėdos sanarius. Girdėjau tą šlykštų garsą, kai basa koja atkeliama, ir, tarsi atlimpa nuo pagrindo. Toks tylus glitus čepsėjimas.

Man tuojau pavyks nušalti krūtis.
Krūtų amputacija. Štai kas man gresia. Smagu... Netikėtas posūkis gyvenime.

Nosimi vagoju savo sąžinę. Arogantiškai lyžteliu vidurinįjį pirštą ir visom juslėm gręžiu savo samonės tamsą. Oi kaip tuščia galvoj. Ir man tai klaikiai patinka. Tai beveik kaip tada, kai kažkada tada seniai, tada kažkada užmaršty susitrenkiau galvą ir turėjau temperatūros. Kambarys padidėjo n kartų, o kur dar dyzelinas... o žvakės liepsnelė man degino pirštus, metėsi ant garbanų, drabužėlių... nudegė viskas, tik ne šypsena nuo lūpų.
Ne, jofana, aš ne Češyro katinas!
manau, kad dėl ugnies aš tokia graži. Turbūt dėl to tuoj nušalsiu krūtis...

kitos kojos... keturios. Čia jau visai tamsu. Ateik, nevaldomas gaivale, primityve... aš čia.. čia netoli tavęs. Laukiu. Jei nebūsi paklusnus ir nevaldysi savo šėtoniško juoko - perkąsiu arteriją. Nors juk tu žinai, ir aš žinau - bet kokiu atveju perkąsiu. Tarsi virkštelę, jungiančią tave su tavo varganu gyvenimu.
Manai tu - patamsių dievaitis. Juodumos materializacija? blabla išgama... nieko panašaus. Gali nebrūžinti savo ilčių į grindis, o tavo seilių aš nebijau...
ateik... aš juk arti, vienu šuoliu pasiekiama. Atstumas turbūt mažesnis už tavo nagų ilgį...
nebijok mano baltų akių, smigusių tau į kūną.
Nori manęs?
man irgi reikia tavęs „(tačiau ne mūsų)”