Jei Rytojus Niekada Neateitų

Rožinės tavo kambario lubos dabar varstė mane savo betoniniu žvilgsniu. Mintys virto srauniomis upėmis, tekančiomis į vėtrų pamylėtą bekraštį prisiminimų vandenyną. Naktyje jos šoko valsą. Pagal tavo muziką. Visai šalia sėdėjai tu ir demonstravai man savo stebuklus. Magiją. Mačiau daugybę visiškai vienodų juodai baltų klavišų, suguldytų vienoje eilėje. O tu sugebėdavai juos prakalbinti skirtingais balsais. Tu užburdavai juos ir tai man kėlė šypseną - ne vieną mane tu sugebi įkinkyti į savo norų karietą ir priverti bėgti baltais žirgais kur tik panorėsi. Skambėjo mano mėgstamiausia melodija ir aš net neabejojau, jog jos nustėrę ir sujaudinti klausosi ir visi kurti ir nebylūs naktinės tavo gatvės žibintai. Tai niekšeliai - dar ims ir pamils jie tave - šypsojausi sau. Nuostabi melodija. Dieviška. Niūniavau mintyse kartu su visais, kurie ją girdėjo - Kartais gilioje naktyje aš guliu atmerkęs akis ir žiūriu į tave miegančią... Jei niekada nebeateitų rytojus, ar ji žinotų kaip beprotiškai aš ją myliu?... So I made a promise to myself to say each day how much she means to me... Tai nuostabu. Jaučiausi ištroškęs valkata, kurį ji tuo metu girdė šaltu švariu vandeniu. Nusigręžiau nuo lubų, įsižiūrėjau į tave. Tavo juodi plaukai man priminė knygas apie indėnus, kurias skaičiau vaiksytėje. Jie dengė tavo gležnus pečius. Tokia trapi. Ir neradau sau žodžių lietuvių kalboje - treji metai Australijoje nepriekaištingai atliko savo darbą - You're an angel in disguise. Vingis nugaroje - jis man priminė tolimą kelią. Nežinojau, kur jis šianakt nuves. Tyliai priėjau skambant paskutiniams po truputį mano stiprybę žudančios bei jausmų šerkšną tirpdančios melodijos akordams. Paglosčiau tavo plaukus. Švelniai pabučiavau kaklą. Užuodžiau - jos kvepalai - saldus pažadas, neleidęs man suabejoti, jog šianakt nereiks atverti tavo lauko durų. Kai pajutau tavo pamažu vieną nuo kitos tolstančias lūpas, leidau sau patikėti, jog mano bučiniai vis dar tave jaudina. Gilus tavo kvėpavimas man buvo geriausias to patvirtinimas. Tavo blizgančios juodos suknelės petnešėlės begėdiškai krito žemyn, lyg atsisakydamos vaidmens artėjančiame nuostabiame spektaklyje suaugusiems. Ką gi - įteiksiu joms bent bilietus pirmosiose žiūrovų eilėse. Virpanti tavo ranka glosto mano plaukus. Lūpoms įteikiame leidimus keliauti, kur panorėjusios ir jos tuo begėdiškai naudojasi. Ji dieviška. Joje gyvena rojus. Ne vieną mane glostė angelų sparnai ir degino palaimos liežuviai - tą akimirką jaučiau kaip iš laimės keitėsi laukuos gėlių spalva ir tamsios bažnyčios tolumoje kunigas paskendo nuodėmės liepsnoj. Laimės naktis. Beprotybė ir šaltas šampanas bei dvylika braškių su greitinėle iš ryto. Pasakiau jai, kad myliu - jei rytojus niekada neateitų...