Tu išėjai

Tu išėjai ir tyliai uždarei duris
Palikdamas mane, sužeizdamas jausmus, sujaukdamas pasaulį...
Tikėjau tavimi labai, tačiau suklydau skaudžiai!
Galbūt rytoj atgimsiu aš iš naujo, nubrauksiu ašarsas ir užrakinsiu skriaudą,
Pakelsiu galvą ir ramiai susitvarkysiu mintis, jausmus, neapyklantą...
Tvirtai įsikabinus į kančias turėsiu aš tavęs nekest.
Tvirtai stoėti ir užmiršti svajones, o laikui bėgant imsiu ir savęs nekest.
Nekesiu vėjo, oro, debesų kartu ir apgailėtinų sapnų.
Realybę man suvokti bus sunku, nes čia pasauly nieko neturiu.
Tik svajose kažkur už debesų laiminga būsiu su tavim kartu, tik sapnuose tave vėl apkabinsiu,
Tikėsiu meile ir kančias pamiršiu.
Tačiau kaskart sugrįžus į tikrovę, pajusiu skausmą lyg kokia ligonė,
Pabudus naktį šauksiu nesavu balsu ir taip norėsiu būt su tavimi kartu!
Nubrauksiu ašarą lyg snaigę sidabrinę, dėliosiu sau svajonę krištolinę,
ir ateities džiaugsnus bandysiu susapnuot, dėl ko dabar man reiks kovot???
Tu išėjai atgal nebesugrįši ir man širdies nesulipdysi...