Draugas...

Draugas… Kaip dažnai yra girdimas šis žodis ir kiek daug telpa į tas septynias raides. Išties žmogus be draugo – tai paukštis be sparnų, o pasaulis be Jo yra didelė, varginanti ir sekinanti dykuma. Kiekvienas iš mūsų turi draugų, vieni mažiau, kiti daugiau… Juk taip svarbu žmogui turėti šalia artimą asmenį, kuris nebūtinai turėtų pralinksmint, kai būna liūdna, tačiau galėtų verkti kartu, kuris galėtų išklausyti, paguosti ir, kai nesinori nieko pasaulyje girdėti, patylėtų kartu… Juk draugystė padvigubina džiaugsmą ir perpus sumažina skausmą, netgi pats V.Alfieris yra sakęs, kad jau pats turėjimas asmens, kuris padės verkti, sumažina palinkimą į ašaras…
Kaip gera šalia turėti žmogutį, kurio vienas švelnus ir kupinas meilės žvilgsnis priverčia išsisklaidyti net ir niūriausią dieną susikaupusius juodus debesis virš galvos, kurio šypsena leidžia užmiršti viską pasaulyje, mesti blogą nuotaiką į šalį ir plačiai šypsotis… Su tokiu draugu jautiesi puikiai visur ir visada: gali valandų valandas sėdėti pievoje ir be perstojo kalbėtis, verkti, džiaugtis ir leisti saulei kaitinti savo skaisčiais spinduliais arba tiesiog kristi į žalią žolę, užsimerkti, visiškai atsipalaiduoti ir gainioti po dangaus žydrynę baltus pūkuotus debesėlius, stebėti virš galvos skrodžiančius neaprėpiamas dangaus platybes gandrus, klausytis upės arba upelio čiurlenimo, gėrėtis paukščių čiulbėjimu ir žiogų griežimu, medžių ošimu, pievos lingavimu ir vėjelio dvelkimu, stengtis išgirsti kiekvieną gamtos garselį ir leisti visam tai pasiekti tolimiausias sielos gelmes… Kartais tiesiog gera yra būti kartu ir tylėti, nes tyla kartais galima pasakyti kur kas daugiau, nei tai įmanoma įvardyti žodžiais. Būnant kartu, net ir vasaros liūtis, užklupusi visai netikėtai, yra nebaisi. Galima lakstyti po pievą, linksmai krykštaut ir justi basomis kojomis drėgną ir persisunkusią vandens žemę, jausti  kiekvieną ant kūno nukritusį lietaus lašelį… Juk paskui taip smagu stovėti priešais visiškai permirkusiems, žiūrėti vienas į kitą ir linksmai juoktis. Tai būna bene įsimintiniausios, gražiausios ir natūraliausios akimirkos bei pats nuoširdžiausias juokas. Tada ir pradedi suprasti, kad draugystė – tai dviejų sielų ryšys.