Dedikacija

- O prisimeni, kaip mes susipažinom. Aš nelabai. Žaisdavom tam pačiam kieme. Bet pirmojo susitikimo mūsų neprisimenu.

Vaikštau viena Vilniaus gatvėmis.

- O prisimeni, kaip atėjau į tavo sesės gimtadienį. Nors ir nekviesta. Ir kas man šovė į galvą?!  Tą dieną ryškiai prisimenu. Su tėvais buvom svečiuose. Ir aš, būdama vaikas, priverčiau tėvus išeiti iš svečių ir nuvežti į tavo sesės gimtadienį. Nors ir niekas manęs ten nekvietė. Nors ir buvau ramaus būdo. Bet mažoje galvelėje susišvietė, kad turiu būti tame gimtadienyje. Prisimenu, kaip nustebai mane pamačiusi. Bet pakvietei užeiti vidun ir vienintelė iš visų nesmerkei manęs, kad atėjau be pakvietimo...

Artėju prie katedros.

- O prisimeni, kaip persikraustei iš Vilniaus į Nemenčinę. Kaip vieną kartą važiavom pas tave namo autobusu. Pinigų neturėjau bilietui. Todėl mes, paėmusios tavo autobuso pažymėjimą, klijavom ten mano nuotrauką su lūpų vazelinu. Suveikė. Mes nusigavome iki Nemenčinės...

Nors ir nesu praktikuojanti krikščionė, man kartais patinka pasėdėti bažnyčioje, ten gera energetika, kuri paprasčiausiai leidžia pabūti su savimi.

- O prisimeni, kaip važiuodavom kartu su mano tėvais į sodybą. Ar prisimeni, kaip vieną dieną, kai sėdėjom prie ežero, pradėjo pliaupti lietus... neprisimenu, kuri iš mūsų pasiūlė išsimaudyti ežere po lietumi... ir mes visiškai nuogos pleškenomės vandenyje. Absoliuti laisvė...

Išeinu, išsinešdama su savimi gerą energetiką, ir traukiu link Gedimino pilies.

- O prisimeni, kaip aš metams išvykau iš Lietuvos ir tai visiškai nesutrukdė mūsų draugystei, o atvirkščiai, ją pagilino. Gaudavau iš tavęs 10 metrų ilgumo laiškus (dar vis juos kažkur turiu) ir žinojau kiekvieną smulkmeną apie tave...

Sunkiai kopiu į Gedimino kalną, nors vis dar ir su gera energetika.

- O prisimeni, kaip man grįžus, eidavom į eliksyrą ir nuomodavomės vis tuos pačius filmus... Doors, Pump up the volume ir kitą gėrį. Eliksyro šeimininkas mus pažinojo ir visada žinodavo, kokias prekes pasiūlyti. O paskui su visais draugais susirinkdavom, žiūrėdavom filmus, gerdavom ir vemdavom kartu toje pačioje vonioje. Ir vos tik progai ištaikius vėl kartodavom šį ritualą...

Žvelgiu į Vilnių iš aukštai.

- O prisimeni, kaip vieną kartą visi sugalvojom įsteigti ale „filosofijos būrelį“. Pirmą kartą susirinkom pas mane namie. Kambaryje buvo pilna žvakių, o mes skaitėme poeziją ir dalinomės mintimis. Tiesa, tu juk negali prisiminti, nes tavęs ten nebuvo. Bet netrukus išgirdau skambutį į duris. Atidariau, už durų stovėjai tu, girtut girtutėlė, nuvedžiau tave į vonią. Prisistatė mano tėvas. Suskiedžiau jam, kad tu pirmą kartą paragavai alaus ir tau bloga pasidarė. O jis, medikas, palinksėjo galva ir pasakė, kad, nors ir retai, pasitaiko, jog žmogaus organizmas nepriima alkoholio. Liepė tau perduoti, kad daugiau niekada negertum. O tu, aišku, jo nepasiklausei, begėde...

Mintimis skraidau po visą Vilnių ir mąstau, kur gi man čia nutūpus.

- O prisimeni, kaip vieną kartą ant manęs smarkiai užpykai. Niekaip nesupratau, kodėl. Bet kadangi buvai labai uždaro būdo mergina, niekaip nepavyko išpešti iš tavęs, ko gi pyksti. O gal ir pati nelabai stengiausi, jaučiausi įžeista, kad pykstama be priežasties. Po kurio laiko priėjai prie stalo, kur sėdėjau, įsipylei pilną stiklinę degtinės ir išgėrei ją vienu mauku. Pažvelgiau į tave nustebusi, o paskui pagalvojau, ir ko gi aš prastesnė. Įsipyliau sau stiklinę ir irgi išgėriau vienu mauku... Paskui, nepratarusios viena kitai nė žodžio, nuėjome miegoti. O sekantį rytą tavo pyktis ir mano nuoskauda išgaravo kažkur į nebūtį...

Nusileidžiu nuo kalno. Šalta. Užeinu pas Erlicką sušilti.

- O prisimeni, kaip sužinojai, kad kraustotės į Panevėžį. Parašei tada rašinį mokykloje, koks Vilnius tau brangus miestas. Skaičiau ir verkiau tada. Ne dėl to, kad išvažiuoji. O dėl to, kad gražiai parašei. O mane retai kas pravirkdydavo, ypač tada...

Traukiu link Subačiovkės. Ne pati saugiausia vieta, bet juk pasikroviau teigiama energeja.

- O prisimeni, kaip tada po truputį tolome viena nuo kitos. Bendravimas tapo fragmentiškas. Iš pradžių tai netrukdė, juk bendra patirtis egzistavo, bet laikas ir mus supanti aplinka vis dėlto padaro savo. Tu keiteisi, aš keičiausi ir kuo toliau, tuo mažiau bendrumo liko tarp mūsų. Visą mūsų bendrą patirtį matyt nukėlėme į tolimiausias savo kerteles...

Pasiekiau gynybinę  sieną. Bet ko, velniai rautų,  aš čia atėjau?

O prisimeni, kaip keturiese sėdėjom ant sienos, gėrėm alų, grožėjomės Vilniaus vaizdais,  kalbėjomės apie gyvenimą ir ypač tai, kas mūsų laukia ateityje. Sakėm, kad mūsų niekas neišskirs: nei vaikinai, nei laikas, nei kita aplinka. Ir tada mes prisiekėm, kad lygiai po penkiolikos metų tą pačią dieną 18: 00 val. susitiksim čia visos. Jokios aplinkybės negali pateisinti šios priesaikos nesilaikymo, nutarėme mes...

Staiga suprantu, kodėl aš čia. Juk praėjo lygiai penkiolika metų po mūsų priesaikos. Apsidairau. Ant tos pačios sienos sėdi žmonės, geria alų, bendrauja, matyt irgi grožisi Vilniumi ir gal net kalba apie tai, kas jų laukia ateityje. O aš lieku stovėti viena, suvokdama, kad aplinkybės, nulemiančios žmogaus gyvenimą, gali tapti daug svarbesnės negu tai, kuo žmogus iš tikrųjų yra, kas jam duota iš prigimties. Suvokdama, kad  iš esmės  bet koks bandymas sugrįžti prie savo esaties yra pasmerktas žlugimui.

The wind still blows
It is never gonna stop...