Bėgam per bananų lauką į laisvę. Mūsų daug. Šaltom prakaituotom rankom laikomės vieni už kitų. Ir bjaurimės patys savimi. Ir vėl tos šaltos drėgnos rankos, kaip negyvos žuvys liečiasi tarpusavy. Ir staiga juokiamės iš vėl tų pačių delnų. Linksma, nes esame laisvi ir laimingi. Ir tada kyla plaukai. Raitosi kaip gyvatės. O šių gyvačių nuodai – netikra euforija. Slysdami karčiais nuodais esame laimingi. Ir naktis tokia trumpa, ir prasminga...
Ir vėl drėgnos, šaltos rankos, nerangiai laikančios tušiniką, postringauja apie išgalvotus bananų laukus, kuriais mes neva bėgam. Tos pačios prakaituotos, šaltos rankos kliedi apie gyvates ir jų nuodus.
... Ir kaip yra nežmoniškai gera, paslydus ant kartaus gyvatės nuodo, vėl jausti šaltas, drėgnas rankas...