Vis tie pinigai... (pabaiga)

Išvažiavęs iš miestelio, seniūnas pabandė dainuot, bet greitai užsičiaupė. Vos tik išsižiojo, šaltis taip griebė už gerklės, atrodė, kad ledo gabalą būtų prarijęs. Nutilo, susigūžė, į kailinių apykaklę įtraukė galvą ir snūduriavo.  Arkliukas per dieną šalęs, sparčiai bėga į namus.  Kelias geras, lygus, žinomas.  Iki kryžkelės atvažiavo sėkmingai, kad ir snausdamas seniūnas vadeliojo. Nuo kryžkelės, sukant į kitą kelio pusę, rogės netikėtai išsimušė iš provėžų ir nuslydo į kelkraštį. Arklys dar kurį laiką tempė jas skersas, bet užkliuvusios už didelio  ledinio grumsto, rogės ėmė ir apvirto.
Visi, kas tik buvo rogėse, iškrito. Ramiai snaudę, dabar staiga pasijuto gulintys ant sniego vyrai, pašoko ant kojų.
- Kas čia per velnias?
- Ant posūkio užnešė roges ir apvirto. Ar nematot? - išsigando ir seniūnas, - laimė, kad dar arklį pasisekė sustabdyt.  -Noo, - dabar seniūnas ragino vadelėmis. - Noo, padėkit atkelt roges, reikia išvažiuot į vidurį vieškelio, - kartu ragino arklį ir šaukėsi pagalbos seniūnas. - Aš vienas nieko nepadarysiu.
Kai rogės buvo atitemptos į vidurį kelio, seniūnas nieko nelaukdamas dabar jau pirmas įsisėdo į roges ir patogiai įsitaisė. Gana kad iki šiol nei šiaip, nėi taip sėdėdamas kankinosi. Jam jau gerai, o kiti tesižino.
- Tai važiuojam? - dar žvilgterėjo atsisukęs ir paragino arklį.
Musteikis jau buvo įlipęs į roges, kai staiga prisiminė pinigus. Ar neiškrito tas pundas iš kišenės besivoliojant? Capt - iš viršaus nieko neužčiuopia. Krūptelėjo. Iššoko iš rogių, nusimovė pirštinę ir ėmė segiot kailinių sagas. Pirštai sugrubę, neišeina greitai.  Kol pagaliau atsisegiojo, kol pasiekė giliai įsiūtą vidinę kišenę - garbė Dievui, yra. Kaip tik tuo metu trūktelėjo rogės.
- Sustokit, rupūžės! - nei kailinių nesusegiojęs ėmė juos vytis Musteikis, bet niekas jo neišgirdo, tamsoje niekas jo nepamatė ir niekas jo nepasigedo.  Jis dar kurį laiką bėgo paskui roges šaukdamas, bet jos vis tolo, kol pagaliau dingo iš akių.
Pirma mintis: “ Na ir žentelis“. Paskui keikė seniūną, o kai baigėsi pykčio priepolis, išsigandęs ėmė blaiviau galvoti.
- Niekis, pareisiu. Nuo kryžkelės nebe taip jau ir toli. Svarbu, kad pinigai yra. Bet gi atsitik man taip... Viskas buvo taip gerai, kol nesusitiko valsčiuje tų girtuoklių. Iš valsčiaus abudu su žentu būtų kaip žmonės atvažiavę nuo stoties iki miestelio, paskui tik trumpam į arbatinę, nebūtų ir pinigų tiek išleidęs... Būtų paėmę abu su žentu mažumėlę dėl ūpo ir namo... O dabar? Dabar tai jau teks pasijudinti, o gal Dievas duos, važiuos kas, pavežės. Bet vargu, jau naktis, kas važinės tokiu metu? Nužingsniavęs galiuką vieškelio viduriu, dar plačiau atsilapojo  kailinius. Kažkodėl tai šilta, tur būt krito šaltis. Ir kojos tokios pavargusios, taip sunku jas kilnoti su tais veltiniais, net karštos. Nors nusiauk basas. Ir galva tokia apsvaigusi, sunki, prakaituoja po kepure.
Pažingsniavęs dar galiuką, nutarė pailsėti.
- Va, prisėsiu prie to stulpelio, bus kur atsiremti. Atsipūsiu mažumėlę ir toliau... Taip po truputį, po truputį ir pareisiu, svarbu, kad pinigus turiu. Jeigu būtų iškritę, tai jau sakyk amen. Kur juos rasi tamsoje? O dar taip šalta ir visur sniegas...
Tik po vidurnakčio parsirado žentas, bet jis nieko negalėjo pasakyti, kur yra uošvis.
- Kryžkelėje buvom apvirtę, - už kurio laiko prisiminė, - daugiau aš jo nemačiau.
Musteikienė prikėlė berną, jis pakinkė arklį ir abudu išvažiavo ieškot gaspadoriaus. Rado Musteikį sėdintį už kokio kilometro nuo kryžkelės, susirietusį, sustyrusį. Moteriškė išsigando, gal jau nebegyvas? Toks šaltis... Bet ne...
Musteikis ligoninėje atsigavo, liko gyvas, tačiau ranką teko nupjaut. Kaip tik tą, kuria pinigus prispaudęs prie savęs laikė.
Tą žiemą nebe pirmas toks skaudus atvejis pasitaikė. Buvo, kad daug žmonių nukentėjo,  nušąlo rankas arba kojas, bet kad mirtinai sušaltų, nesigirdėjo...