Pasienis
Mano arklys klupinėjo su kiekvienu žingsniu vis labiau, tad pajojėjęs dar keletą jardų sustojau šalia mažo upeliuko. Aplink buvo vien sukrypę beržiukai ir gelsva žolė, siekianti kelius. Šiaip ne taip nubalnojęs žirgą, griuvau į žolę. Akys tiesiog merkės iš nuovargio, bet žinojau, jog negaliu sau leist tokios prabangos, kaip miegas. Persekiotojai nesnaus. Nors ir pavyko paskutinį sykį juos apmulkint ties bebro brasta, bet Taamalo žmonės netruks susigaudyt, kurion pusėn nujojau. Reikia kuo skubiau pasiekt Venelo aukštumas, ten dar turėtų būt keletas žmonių, kurie man padės. Bent aš tuo vyliausi. Nušliaužiau link upelio ir panardinau galvą į jį. Šaltis tarsi kūju smogė. Iškart akyse prašviesėjo. Tik gaila, kad neilgam. Pasistiprinau džiovintais mėsos likučiais ir atsirėmęs į berželį, augantį šalimais, pradėjau kramtyti tunkso žievę. Būtent Taamale augo šis medis, kurio žievė pasižymi stimuliuojančiu narkotiniu poveikiu. Ir kaip tik dėl tos prakeiktos žievės tenka sprukt.
Prieš tris savaites gavau pasiūlymą lydėt karavaną, kaip pėdsekys, o kadangi man reikėjo pinigų ir be to, mano paties maršrutas sutapo, su karavano kelionės tikslu, tad nedvejodamas sutikau. Tik tada nežinojau, jog apgailėtini pirkliai sumąstys gabent kontrabandą, tunkso žievę, kurią taip akylai saugo ir kontroliuoja prekybą taamaliečiai. Mūsų, samdinių, buvo penki, ir keturi pirkliai. Kai iki pasienio buvo likę apie dešimt mylių, savo bendražygiams pranešiau, jog pastebėjau nemažus pėdsakus, kas galėjo reikšt tik viena, jog kažkur netoliese sukiojasi nemenkas būrys.
- Pirkly, toliau jot būtų pavojinga, nes jau pradeda palengva temt, o mes nežinom kas per būrys sukinėjasi šioj teritorijoj, tad išmintingiau apsistot nakčiai netoliese esančioj tavernoj.
- Nė velnio, iki pasienio liko nebedaug, o mes labai skubam ir taip vėluojam su terminais, tiesiog būsim budresni ir keliausim toliau, - spigiu balseliu tarstelėjo kresnas, žemas pirklys, apsimuturiavęs bene iki akių, medvilniniu apsiaustu.
- Na, jūs man mokat, už tai kad žvalgyčiau pėdsakus ir galbūt numatyčiau gręsianti pavojų, užpuolimo atveju, neprivalau jūsų gint, - ir vyptelėjau ironiška šypsena. Mačiau, jog pirklys siunta, bet kaip tas užsispyręs mulas, nesiklausė, kas buvo sakoma.
- Mes tiesiog privalom judėt be sustojimų ir kuo greičiau, - ir pirklys paraginęs savo arklį, pajudėjo. Nelabai man patiko toks bukas užsispyrimas ir netgi keista pasirodė, jog nepaisoma elementarių saugumo priemonių. Bet kadangi ginčytis buvo beprasmiška, tad pajudėjau ristele pirmyn ir aplenkęs mūsų mažytę vilkstinę nujojau apsidairyt, kas dedasi priešaky. Kelias, kuriuo jojom vedė kalvom, kur ne kur apaugusiom medžių guotais. Staiga, iš už vienos kalvos pasirodė raitelių būrys, šuoliuojantis į mus. Aš apsukau savo žirgą ir pasibaisėjęs pamačiau, jog mus supa taamaliečių gvardiečiai. Iškart supratau, kuom čia kvepia, nes ne kartą buvau girdėjęs, jog šiaip sau gvardiečiai neapsupa pirklių. Taamale už tunkso kontrabandą labai griežtai baudžiama, tad suvokęs, dėl ko pirklys taip nenorėjo sustot, paleidau žirgą šuoliais. Atsisukęs pastebėjau, jog manęs persekiot pasileido dešimties žmonių būrelis. Vijau žirgą pašėlusiais šuoliais ir po truputį atsiplėšiau nuo persekiotojų. Užjojęs už dar vienos kalvos, nėriau i medžių tankmę, kaip tik pasitaikiusią priešaky. Nušokęs nuo arklio, pavariau jį giliau į miškelį, pats greit įsliuogiau į medį ir vos spėjus išsitraukt trišūvį, mažą arbaletą, pasirodė raiteliai. Kai jie pasiekė tą vietą, kur aš nėriau miškelin, paleidau tris šūvius. Du krito iš kart, trečiam sužeidžiau petį. Nelaukdamas, kol taamaliečiai atsigaus nuo apstulbimo, šokau iš medžio tiesiai ant pasitaikiusio gvardiečio, ore išsitraukęs nedidelį lenktą kardą, smogiau juo priešininkui ir persiverčiau, šonu liesdamas žemę. Atsitrenkimas nebuvo silpnokas, bet pašokęs ant kojų puoliau prie kito, išverčiau iš balno ir šokęs ant jo arklio, nurūkau už miškelio, kuris kampu buvo išsikišęs tarp kalvos ir daubos. Pajojėjęs, patraukiau i miškelį ir pririšęs arklį nusėlinau link ką tik buvusios mūšio vietos. Kaip ir tikėjausi, apstulbę taamaliečiai net nemėgino vytis. Trys užmušti ir du sužeisti. Tad jie susirinkę savo žuvusiuosius, patraukė atgal. Lengviau atsikvėpiau, išlošęs laiko. Susiradau savo arklį ir mėtydamas pėdas pasukau į vakarus, link pasienio. Bet neįvertinau taamaliečių. Jau po poros valandų jojimo, kaip tik atsidūręs ant kalvos, pastebėjau kelias žmonių grupeles, judančias mano kryptimi. Tiesa, jie buvo dar gerokai toli nuo manęs, tad paraginęs žirgą, pasileidau tolyn. Susitrenkimas į žemę ir pašėlęs jojimas bei nuovargis pradėjo daryt savo, tad kai pasiekiau upę, patraukiau pasroviui, tai yra atgal Taamalo link, taip tikėdamasis pergudraut savo persekiotojus ir kitoj brastoj persikėlęs per upę, pasukau link Venelo aukštumų.
Pramerkiau akis ir staigiai pašokau, suvokęs, jog mano buvo užsnūsta. Pasirodo, buvau per daug pavargęs, kad net tunksas nepadėjo, nors būtent dėl jo, taamaliečių gvardiečiai pasižymėjo, nenuilstamumu, vikrumu ir t. t.. Apsidairiau, bet nepastebėjęs nieko įtartino, pasibalnojau savo ištikimą žirgą ir pasileidau toliau. Nenujojus nė mylios, petyje pajutau aštrų skausmą, dar mėginau atsigręžęs pažiūrėt, kas šovė, bet sąmonėj aptemus susmukau.