**dėkoju tylinčioms žvaigždėms**

Ir vėl naktis. Kaip visada vidurnakty užlipu ant savo namo stogo. Kiekvieną naktį matomas grožis mane nustebina taip lyg matyčiau tą vaizdą pirmą kartą, šiąnakt jis kažkoks ypatingas, netoks kaip buvo vakar ar kurią kitą dieną. Sėdu savo įprastoj vietoj, susisupu į šiltą paklodę ir pakeliu akis į viršų…nejaugi išties yra žmonių kurie ne karto per savo gyvenimą nepakelia nakty akių į dangų? Tikriausiai jie nežino, ką praranda, nes negaliu patikėti, kad nors vienas žmogus pasaulyje, net ir labiausiai užsiėmęs, atsisakytų sustoti, nusiramint ir kelioms akimirkoms pažvelgt į dangų. Juk tai nuostabu! Niekada nenorėčiau tapti mokslininke ar kokia astrologe, juk taip neįdomu būtų žiūrėti į dangų ir matyti vien tik “Grįžulo ratus” ar “Paukščių taką”, bet nematyti viso bendro vaizdo – plataus ir beribio žvaigždėto dangaus. Taigi aš ir vėl ant stogo pasiruošusi savo kasnaktinei išpažinčiai, nebyliam monologui, juk kiekvieną kartą užlipusi čia, nepratardama nė žodžio papasakoju nebyliom žvaigždėm savo istoriją. Taip lengva su jom šnekėt, jos visada išklauso. Kartais tylėdamos jos pasako daug daugiau, negu visi pasaulio žodžiai. Tikiuosi, kad naktis, dangus, o svarbiausia žvaigždės išliks amžinai, nes be jų pasaulis netektu savo prasmes.