Nepatogios mintys

Baisu būti sąmoningu, baisu žinoti, kad esi mirtingas, trapus, pažeidžiamas ir skausmą jaučiantis padaras, norintis žinoti, kad gyvensi amžinai, bet suprantantis, jog tai fiziškai neįmanoma. Kai žiūrėdamas į dangų pajunti ne laisves skonį, o mirties baimę, tas jausmas pakerta kojas ir tarsi paralyžiuoja, nes tada supranti, kad mirdamas jausiesi panašiai - visas gyvenimas prabėgs prieš akis taip staiga... visai, kaip  šuniui, kuriam darė eutanaziją prieš savaitę. Kažin jis mirdamas suprato, jog miršta? Jeigu nesuprato, tai tikrai jautė. Tie paskutiniai jo girdėti žodžiai buvo nepagarbūs ir bejausmiai:
''-asistente, įdėkite jį į maišą.
-bet, daktare, jis dar kvėpuoja...
-tai padaryk pakartotinę injekciją, aš turiu važiuot namo, man jau darbas baigėsi pieš 20 minučių... ''
Dažnai savęs klausiu, kodėl jis turėjo girdėti visą tai prieš pat mirtį? Kodėl šalia jo nebuvo nieko, ką jis mylėjo? Kodėl tas, kuris jį augino buvo toks bailys ir negalėjo jo nuraminti, kodėl jis paliko jo sielą degti nežinomybėje? Kodėl visa tai, ką jis girdėjo, galbūt regėjo ir jautė buvo tikra? Už kokį baisų poelgį jam buvo lemta visai tai jausti?
Galbūt tai buvo tik šuo, galbūt jis nieko nejautė, galbūt jo sąmonė buvo seniai užgesusi, o jo kūnas buvo tik vegetacinės būklės, o viskas, ką maniau esant skirta išgirsti jam, buvo skirta išgirsti man?
Jeigu taip, tuomet turėčiau padaryti atitinkamas išvadas, o gal tiesiog eilinį kartą šaltakraujiškai atsiriboti nuo visų jausmų, emocijų, baimių ir toliau apsimetinėti, kad viskas taip ir turi būti?
Sentimentalu, apgailėtina, kvaila - štai taip norisi pavadinti užuojautą, kurią aš jaučiu išeinančiai gyvybei, juk pasaulis toks ciniškas, nejautrus, atšiaurus ir šaltas . O toks groteskiškai atrodantis mirštančiojo kūnas, išdarkytas ligų, skausmo ir įvairiausių baimių lyg pasakiškas ir stebūklingas, ateities vaizdą rodantis veidrodis, kuriame kiekvienas gali išvysti tai, apie ką retai kada pagalvoja, kiekvienas pamatęs tą vaizda išgirstų savo vidinį balsą klykiant: ''Memento mori''!!!